Nikolajus Gogolis karste jau apsivertė. Pagal plačiai pasklidusią legendą, tai paaiškėjo, kai sovietmečiu buvo atliekama beprecedentė savo cinizmu rašytojo perlaidojimo procedūra. Ir todėl, jei jis būtų pamatęs paskutinę Vilniaus senojo teatro premjerą - spektaklį „Naktis prieš“, sukurtą jo kūrybos motyvais, tai...
Aišku, genijaus reakcijos nuspėti neįmanoma, todėl aprašysime savąją. Kad nagrinėjimą galima būtų laikyti sąžiningu ir nešališku, būtina pabrėžti, jog šiuolaikinio autoriaus kūrinį reikia vertinti pagal nūnai egzistuojančius estetikos dėsnius ir galiojančias interpretacijos normas.
Spektaklis jo kūrėjų statomas postdraminio teatro laikotarpiu. Tai metas, kai žodis praranda savo ankstesnes pamatines pozicijas ir scenoje prioritetai suteikiami plastinėms bei vizualinėms raiškos priemonėms. Štai kodėl „Naktyje prieš“ iš viso tiek mažai žodžių, ir ne tik priskirtinų Gogoliui (dramaturgai ir sceninės adaptacijos autoriai Žilvinas Beniušis ir Raulis Barranco).
Be to, daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, visiems girdint, buvo pranešta apie „autoriaus mirtį“. Per amžius tvirtos ir nepajudinamos kultūros nuostatos panaikintos. Autoriaus nėra. Yra tik tekstas ir jo interpretatorius. Beprasmiška klausti: „Ką norėjo pasakyti autorius?“ Viską, ką norėjo, jis pasakė. Todėl įdomu, ką pasakys skaitytojas apie tekstą, kuris automatiškai paverčiamas beribiu „interpretacinių procedūrų“ pritaikymo lauku. Štai kodėl iš „Nakties prieš“ autorių negalima reikalauti, kad būtų išsaugoti visi personažai, visi siužeto vingiai ir visas pirminio šaltinio - apysakos „Naktis prieš Kalėdas“ iš „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“ - žodinės apimties mastas.
Premjeriniame Vilniaus senojo teatro spektaklyje nėra nei etnografinės egzotikos, nei folklorinės mistikos, nėra net „čerevičkų“ (Ukrainoje tai moteriškas apavas), tapusių siužetinio pasakojimo varikliu. Veikėjuose atpažįstame tik Gogolio personažų siluetus, o jų poelgiai grindžiami „kitomis priežastimis ir pasekmėmis“. Tikriausiai tik tuo, kad mergelių norai nenuspėjami, galėtume aiškinti faktą, jog Oksanai prireikė ne imperatorienės batelių, o... dangaus.
Tiesa, spektaklio autoriai, kuriuos lydi postdraminio teatro priesakų prakeiksmas, nusprendė apsunkinti savo profesionalią užduotį. Atsisakę nuoseklaus siužeto atpasakojimo, jie pasiryžo rizikuoti ir tuo pat metu pasakoti dvi istorijas. Pirmoji - tai ta, kurios atskaitos tašku tapo Gogolio apysaka. Antroji - iš esmės teatrinė, pasakojanti apie nepatrauklią užkulisinio gyvenimo kasdienybę. Būtent ši „milžiniško masto užduotis“ paaiškina visą scenografinės konstrukcijos specifiką. Toje konstrukcijoje pamatysime ir privalomą teatrui pakylą su uždanga, ir kulisus su scenos kostiumais (dailininkas Vitalijus Strigunkovas).
Savo replikose herojai mini iškilius Lietuvos režisierius, demonstruoja šalies apdovanojimus, skiriamus teatro ir kinematografijos srityje. Taip nūdienos realybė įsiterpia į sceninį pasakojimą ir kelia publikos entuziazmą.
Pasakoti dvi istorijas nėra lengva užduotis. Kad ją išspręstume, būtina pritaikyti tam tikrus profesinius įgūdžius - dramaturgo ir režisieriaus. Sceniniam režisieriaus Žilvino Beniušio pasakojimui pritrūksta ryšių tarp priežasčių ir pasekmių, ir tas pasakojimas „sėkmingai“ išsiskaido į autonomines reprizas, įgydamas visus estrados ir cirko šou požymius.
„Estrados / cirko“ skiepas nėra visiška teatro meno naujovė. Prieš šimtą metų, 3-iajame XX a. dešimtmetyje, visuotinio susižavėjimo „sintetinio“ teatro idėjomis laikotarpiu, režisieriai plačiai naudojo vadinamųjų žemųjų žiūrovinio meno (reginių) žanrų „kalbines priemones“. Pavyzdžiui, būtent tada Aleksandras Tairovas užsikrėtė „operetės erezija“. Sergejus Eizenšteinas „įmurkdė“ į cirko estetiką nepajudinamą klasiką Aleksandrą Ostrovskį. O Bertoltas Brechtas niekuo neišsiskiriantį, eilinį kabaretą iškėlė į „epinio“ teatro aukštumas. Todėl negalima kalbėti apie Beniušį kaip apie novatorių, perleidusį „linksmąjį“ Gogolio misticizmą per estrados ir cirko kristalą. Galima netgi primygtinai siūlyti amžiaus tradicijos tąsą ir jau žinomos interpretacinės patirties plėtotę.
Sutinkant su autoriaus žaidimo taisyklėmis, kyla kitų visiškai natūralių klausimų. Jei tai yra šou (arba reviu), tai kur tokiems atvejams būdingi komponentai - režisieriaus išradingumas ir skandalinga prabanga? Kur Brodvėjaus masto užmojai? Kur Paryžiaus elegancija? Kur paradoksalus Londono skonis? Kur spindulingos žiūrovų širdžių ėdikės - tos Bobo Fosse'o šou žvaigždės? Kur nepaprasto grožio vyrai, tokie geidžiami, bet niekuomet negeidžiantys? Kur paklusnus kordebaletas, maniakiškai sinchroniškas ir primenantis nepriekaištingą šveicariško laikrodžio mechanizmo veikimą? Klausimai išskirtinai retoriniai ir atsakymų į juos tikėtis neverta, nes tai ne tas teatras. Na, ir ne tie pinigai.
Tuomet kyla klausimas dėl būtent šios medžiagos, būtent šios spektaklio kūrėjų komandos ir viso spektaklio „žanro specifikos“ pasirinkimo. Galima surizikuoti daryti prielaidą, kad „Nakties prieš“ atsiradimas Vilniaus senojo teatro repertuare siejamas kaip tik su „prieš“, tai yra su visa virtine kalendorinių žiemos švenčių. Nutolimas nuo buitinės kasdienybės ir tuo pat metu laimingas panirimas į vaikystę, nerizikuojant „suvaikėti“, - štai tokia žiūrovų būsena galima paaiškinti faktą, kad jie vartoja atitinkamą „meninį“ produktą.
Išties, publika noriai užmezga tiesioginį kontaktą su personažais, džiugiai priima aktorių siūlomas žaidimo sąlygas ir visa esybe panyra į sklindančias iš scenos ir aiškios priežasties neturinčias linksmybes. Susiformuoja šventinė atmosfera, kuri pagal grožio suvokimo kriterijus atitinka kaimo klubo diskotekos (su jai būdingomis atviraširdėmis pramogomis, naiviomis genderinėmis perversijomis, nenuspėjamomis choreografinėmis kombinacijomis ir gąsdinančiais savo neskoningumu apdarais) estetiką. Jeigu tai, turint omenyje diskoteką, ir buvo tas meninis tikslas, kurio siekė spektaklio kūrėjai, tai... Galima manyti, kad tikslas pasiektas, o klausimas „as you like it?“ yra nederamas: nelygu kas kam patinka / nepatinka! Kiekviena prekė turi savo pirkėją.
Marina Cvetajeva iš visų menų ypač išskirdavo cirką kaip meną, kuriame už klaidą mokama gyvybe. Žinoma, teatras nereikalauja „iš tiesų žūti“. Bet reputaciją sužlugdyti įmanoma, taip pat ir savo paties. Todėl toks svarbus teatrui yra repertuaro ir žmonių, kurie savo darbu įrodys savo ir jo profesinį pagrįstumą, pasirinkimas. Žvalumo suteikianti profesionalumo dvasia neleis užmigti protui, kurio sapnas gali pagimdyti tik diskotekos pabaisas.
Tekstą vertė Irena Miškinienė
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
