Gegužės 28 ir 29 d. Vilniuje įvyko dar vienas atsisveikinimas su režisieriumi Rimu Tuminu (1952–2024) – lauktas, liūdnas ir pilnas vilties. Juk mirusieji mūsų nepalieka, ypač menininkai, kurių kūriniai ir toliau skrajoja aplink mus. Mirusieji gyvi tol, kol juos prisimename. Prodiuserė Greta Cholina ir Anželikos Cholinos šokio teatras Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ suteikė žiūrovams galimybę du vakarus ne tik prisiminti Tuminą, bet ir pirmą kartą pamatyti paskutinį jo spektaklį – „Sirano“, kurio premjera Izraelyje, Tel Avivo „Gesher“ teatre, įvyko likus dviem su puse mėnesio iki režisieriaus mirties.
Pastatyti prancūzų dramaturgo Edmondo Rostando pjesę „Sirano de Beržerakas“ (1897) buvo sena Tumino svajonė. Salėje sėdėjo ne viena Roksana, kuriai kažkada žadėtas šis vaidmuo. Kai kurios ir tekstą buvo mintinai išmokusios. Ką jau kalbėti apie paties poeto Sirano de Beržerako vaidmenį. Šis XIX a. pabaigoje sukurtas poetinis kūrinys iš proto vedė ne vieną režisierių. Kai kam jis net brangesnis už Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“. Nors Lietuvoje chrestomatiniai klasikos kūriniai išversti net ne visi, o kai kurie – pusiau iš rusų kalbos, „Sirano de Beržerakas“ dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje pateko į talentingo poeto Vlado Šimkaus rankas, todėl šiandien prieinamas kiekvienam.[1]
Paskutinis Tumino spektaklis tapo režisieriaus viso gyvenimo apmąstymų kaleidoskopu. Kadaise atrasta ir gyvenimo pabaigoje pastatyta medžiaga – tam tikra apmąstymų vizija, kai kurių praeities spektaklių reminiscencija. Barokinis tekstas ir visos dramaturgo nuorodos „Gesher“ teatro spektaklyje išliko tik iš dalies, nes Tuminui labiau rūpėjo atskleisti sceninę dramaturgiją, o ne nuosekliai perkelti į sceną penkių veiksmų herojinę komediją.
Nors išvydome iš atskirų epizodų sukurtą spektaklį, jį perskaitėme kaip vientisą menininko dialogą su pasauliu. Rostandas savo pjesės dedikacijoje rašė: „Sirano sielai norėčiau skirti šį kūrinį. Kadangi ji įsikūnijo jumyse, Koklenai, tai skiriu jums. E.R.“[2] Su Tumino režisūrinėmis vizijomis susiję įvairių šalių menininkai šį spektaklį gali dešifruoti ir pateikti kiekvienos scenos atskirą analizę, nes kiekvienoje iš jų užkoduotos tam tikros prasmės. Neatsitiktinai Tumino mokiniai į šį spektaklį atėjo lygiai taip pat pasitempę, kaip ir į jo laidotuves.
Spektaklis prasideda dar renkantis žiūrovams. Pirmas į sceną mažais žingsneliais ir labai greitai „įkrypuoja“ Čaplinas. Garsiojo Charlie Chaplino prototipas čia reikalingas dėl savo universalumo. Žydų kilmės menininkas genijus – kino aktorius, režisierius, scenaristas, prodiuseris, kompozitorius, žymiausias XX a. kino komedijos kūrėjas. Bet labiausiai Tuminui rūpėjo jo įvaizdis, filmų tipažas – valkata, vienišas, nepalaužiamas mažasis žmogus. Puiki aktoriaus Niro Knaano pantomima scenoje iškart padiktavo tragikomišką emocijų kaitą.
Galima būtų tęsti numanomas Čaplino personažo įvedimo priežastis. Chaplinas dėl politinių priežasčių iš Jungtinių Amerikos Valstijų emigravo. Nors Tuminas iš Lietuvos neemigravo, jo gyvenimas ir kūryba buvo nuolat žiniasklaidos stebimi. Be to, statant „Sirano“, šalia buvo dar ir talentingas mimas. Tuminas visada labai mėgo talentingus aktorius, jiems prigalvodavo papildomų scenų, mizanscenų. Tuminui buvo svarbu nesureikšminti teatro, o per jį prabilti apie pačius jautriausius dalykus. Pasirinkęs pjesę, kurioje veikia daugiau nei penkiasdešimt personažų, savajame paliko keturiolika, tarp kurių – net keli įvesti papildomai.
Spektaklyje išvystame ir Chaplino (1889–1977) amžininką prancūzų inžinierių konstruktorių Gustave’ą Eiffelį (1832–1923). Aktorius Yuvalis Yanai scenoje pasirodo rankose laikydamas Laisvės statulos prie Niujorko brėžinį. Tuminui svarbu pabrėžti laiku neįvertintus genijus – Chapliną ir Eiffelį – ir menininko nuojauta prabilti apie Laisvės simbolį Amerikoje.
Laiko, kai pasaulį krečia karai, Tuminas nedetalizuoja, jis tik ridena patrankų sviedinius, kurie gausdami ardo sąmonę. Itin paveiki Adomo Jacovskio apatinės Eifelio bokšto dalies konstrukcija. Iš pradžių niekas netikėjo, kad laikinas statinys, skirtas Pasaulinei parodai, taps Paryžiaus simboliu. Dailininkas rodo dalį bokšto, jo reikšmė bus įvertinta tik po Eiffelio mirties. Tokia žiauri gyvenimo realybė. Už konstrukcijos, veidrodiniame atspindyje, – ta pati konstrukcija, tik kitu rakursu. Ji net du kartus grėsmingai sudrebinama. Ne vien karai griauna statinius. Spektaklyje ši grėsmė – kaip įspėjimas apie didžiules slinktis mus vis dar laikančioje Žemėje.
Spektaklyje iš pirmo žvilgsnio atsitiktinumai, asociacijos tarpusavy pradeda koreliuoti ir sukuria aplinką, tinkamą įvykių eigai. Po lengva energija ir žaidybiškumu nuspalvinto įvado scenoje pasirodo pats Sirano de Beržerakas – aukštas, gražus, kartais prisilipinantis savo garsiąją nosį... Režisierius iškart supažindina su „sąlygomis“: bus kalbama apie vidumi gražų žmogų, nosis – tik išorė, nieko bendro neturinti su žmogaus siela. Tuminas visus spektaklius statė labai kruopščiai ieškodamas savo įsivaizdavimą atitinkančių aktorių. Kažkada Edipo karaliaus vaidmeniui buvo paskirti net trys aktoriai, ir po kiekvieno spektaklio režisierius ilgai svarstydavo, kuris geresnis. Šįkart abejonių nebuvo – Sirano visomis prasmės atitiko režisieriaus sumanymą. Pagrindinio vaidmens atlikėjas atletiškas aktorius Shlomi Bertonovas akimirksniu pripildė visą sceną. Jo – Sirano – širdies dydį, plakimo dažnį taikliai iliustravo garsus batų kaukšėjimas, kuris dažniausiai išnirdavo muzikinėse pauzėse, tarytum sukurdamas atskirą, tik Sirano de Beržerakui priklausantį garsų dizainą.
Komedinę „Sirano de Beržerako“ poetiką Tuminas taikliai transformavo į sceninę poetiką. Šis literatūrinio teksto virsmas sceniniu tekstu – didžiausia spektaklio vertybė. Tumino „Sirano“ tapo poetiniu protestu ir susitaikymu su menininko likimu.
Pjesėje labai daug linijų, o Tuminas pasirinko tai, kas svarbu ne tik jam, bet visam šiuolaikiniam pasauliui. Adaptuotas Rostando tekstas tapo sklidinas meilės ir kartu – mirties. Jame ir karas čia pat. Į šias spektaklio asociacijas taikliai įvedamos ir raiškiai perskaitomos ankstyvųjų spektaklių citatos: akmenys iš „Nusišypsok mums, Viešpatie“, įvažiuojanti pakyla iš „Maskarado“, plevenantis baltas šydas kaip meilės (tėvynei, žmogui) simbolis – iš „Lituanicos“ ir kt. Kai kas įvesta gal sąmoningai, kai kas – pasąmoningai. Šįkart netrikdo scenų neužbaigtumas, abstraktumas, veiksmo punktyrai, kartais sunkiai perskaitomos asociacijos. Režisierius tarytum skuba, mums palikdamas laisvę visą veiksmą ir visas potekstes patiems pabaigti savo mintyse. Tuo labiau kad visai Tumino kūrybai buvo būdingi atskirų scenų paraleliniai junginiai.
Didžiųjų režisierių svarbi pagalbininkė dažniausiai būna muzika. Jeigu prisimintume šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektaklius, juose muzika dažnai skambėdavo be atvangos. „Sirano“ muzikos taip pat labai daug. Čia ir dainuojama, ir grojama ar įtaigiai imituojamas grojimas. Čia skamba ir klasika, ir kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio sielą į aukštybes keliantys muzikinių kūrinių fragmentai. Jie taip pat žadina įvairius prisiminimus. Muzika padeda struktūruoti spektaklį, atpažinti Tumino intensyvaus mąstymo šuolius. Sukurti beveik trijų valandų vientisą muzikinį takelį – neįmanoma, tuo labiau kad niekur pasaulyje nėra tokių kompozitorių, kaip Lietuvoje, kurie dramos spektakliams įrašus rengtų su gyvais orkestrais, ilgai ieškotais ir atrastais dainininkais. Lietuvoje situacija taip pat jau smarkiai pakito, tapo „kompiuterizuota“, tačiau Puskunigis priklauso teatro kompozitoriams klasikams.
Kieno šie žodžiai – Sirano ar Tumino: „Plėškit viską iš manęs! / Vis tiek išsaugojau švenčiausiąjį dalyką, / Kurio supurvinti, sutrypt jums nepavyko, – / Pro mėlynus vartus pas Dievą ateinu...“
Bertonovo Sirano geriausiai tiko laisvės idėjai išreikšti. Tai žmogus, „alsuojantis galinga krūtine“, tai Tumino antrininkas – menininkas, pats pasirenkantis gyvenimo kelią. Režisieriui svarbu kalbėti poeto, filosofo lūpomis. Sirano jam daugiau nei alter ego. Tai – jo siekiamybė. Nors Sirano – epicentre, jo dvilypumas nuo pat pradžių kvėpuoja tragedija. Tuminas labai tiksliai struktūruoja kūrinį, pirmame veiksme akcentuodamas laisvės idėją, antrajame – meilę, kuri poetui-menininkui virsta amžinybe. („Jei užsigeis širdis – keliaut nors į mėnulį! / Ir pasidžiaugt gėle – gražia ar negražia, – / Nes pats išauginai tu ją savam darže.“) Sirano poetiniame danguje mėnulis žvilga tarsi gryno sidabro laikrodis.
Režisierius tarsi auksakalio ranka sukūrė sceninę meilės istoriją. Slapta Roksaną įsimylėjusio jauno bajoro Kristiano de Nevileto vaidmenį jis patikėjo gražuoliui Avi Azulay. Harmoniją kryžminant su tragedija, taikliai pataikyta į dramos šerdį: Sirano nebelieka vilties, jis priverstas tylėti apie savo meilės laiškų autorystę. Roksana: „Tiek metų slėpėte... Kaip liūdna man ir gaila! / Sakykit, kam tokia nežmoniška auka, / Jei rašė tuos žodžius visai ne jo ranka? / Ten jūsų ašaros“. Sirano: „Bet kraujas – Kristiano.“
Sirano meilė tokia didi, kad jis prieš mirtį Roksanai kalba apie savo varžovo meilę, apie tikrus jausmus, kurių šis nemokėjo išreikšti. Spektaklyje meilė negailestinga. Tuminas, trumpindamas veiksmą, praleisdamas scenas, personažus, gyvenimą paverčia šiurkščiu audiniu, ir jo poezija lieka savaip rupi ir paprasta.
Apie meilę Tuminas kalba simbolistiniu Roksanos personažu. Režisierius visą gyvenimą mėgo valdingas, stiprias pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Šįkart Yuval Scharf energingai tariamus žodžius it būgnu muša. Ir didžiulį būgną ji muša su tokia jėga, kad kareiviai krinta. Temperamentingos vaidybos aktorė meilę paverčia nenuspėjama. Jos išorinis žavesys – tik pretekstas įvairių meilės formų išraiškai. Tragedija vis artėja, tad nieko nuostabaus, kad poetiškiausiose spektaklio scenose režisierius atskiria žemiškąją meilę nuo Roksanos, Sirano lieka poetinės erdvės platybėse, atsijungdamas nuo bet kokių įprastinių traktuočių. Gražiausios tos scenos, kurios atsietos nuo žemiškos buities. Gal dėl to ir Roksana tampa artimesnė antrame spektaklio veiksme, kai pasirenka vienuolės kelią.
Tuminas kiekvieną personažą vertina ir kaip istorinį dalyvį, ir kaip šiuolaikinį žmogų, todėl ir aktoriai išsiskiria savo ekscentriškumu, žaidybiškumu, svajingumu ar moksliškumu. Čia didelė pasaulio įvairovė, nors visos scenos kamerinės. Kad ir kiek būtų veiksmo bei garso, spektaklyje tai, kas svarbu – meilė ir mirtis, – įvyksta tyliai. Mes tai stebime, o herojai išgyvena kaip nuolatinį, pasikartojantį procesą.
„Sirano“ sukurtas po darbo Italijoje, dėl to akivaizdi ir italų teatro įtaka: muzikalumas, kuklumas, šalutinių personažų originalumas... Pasaulį valdo genijai, tad Grafo de Gišo (Israelis Demidovas) lūpomis Tuminas mums siūlo paskaityti „Don Kichotą“. O Sirano įspėja, kad „atsidūrus ant žemės, malūnas jus parvers“.
Nors spektaklio centre – meilės trikampis, Tuminas kiekvienam herojui suteikia laisvę veikti. Todėl Sirano ramiai užsideda nosį ir pasitraukia, Roksana praranda regėjimą, bet spektaklis tęsiasi, grojant prancūziškai muzikai. Režisierius per Roksaną, per jos supratimą, ką ji visą laiką mylėjo, paliečia jautriausias spektaklio stygas. Jis primena, kad meilei skirtas laikas labai trumpas, ir viskas greitai baigiasi.
Judith Aharon sukurti kostiumai – labai tuminiški. Juose daug reikšmingų detalių ir tuo pačiu metu jie apibendrinti. Iš toliau stebint personažus ryškėja kiekvieno siluetas, veiksmui reikalingos detalės. Rodos, spalvų nedaug, bet kiekvienas personažas išsiskiria tam tikrais atspalviais, reikšmingais akcentais. Kiekvienas aktorius turi savo personažui pritaikytą liemenę, skrybėlę ar sagas... Vienus išskiria spalvos, kitus – detalių visuma. Bene gražiausia spektaklio metafora – antro veiksmo Roksanos balta suknelė, nuo kurios nugaros baltas tiulis „susijungia“ su dangumi. Tai – amžinosios meilės išraiška, kurios materializuoti neįmanoma. Tuminas su mumis atsisveikina taip ir likęs šio šydo plazdėjime...
Viešnagės organizatoriai pasibaigus „Sirano“ į sceną „atvedė“ patį Tuminą. Pasitelkiant vaizdo projekcijas buvo parodyti keli kadrai iš paskutinių Tumino repeticijų. Juos lydėjo lietuvių liaudies giesmė: „Oi gi gražus gražus tolimasis dangus, / Ar priimsi mane ten, Dievuliau brangus?“ Tokia Anželikos ir Gretos Cholinų režisūra sujaudino visą salę – „Sirano“ tapo dar vienu atsisveikinimu su Lietuvos režisieriumi Tuminu, kuris mums rašo laiškus iš aukštybių.
Labai graži spektaklio programėlė. Ji – ir apie spektaklį, ir apie Tuminą. Dailininkas Jokūbas Jacovskis, ištikimas Tumino teatro palydovas, ir šįkart sušildė „Sirano“. Viršelyje – Tumino veidas, primenantis Adomo Jacovskio tapytą portretą. Nesvarbu, kad nespalvotas, bet labai taiklus. Juk šis portretas – tarytum su ašara akyse. Baigėsi Nekrošiaus era, dabar – ir Tumino... Ką veikti Adomui Jacovskiui, likus gyvam tarp mirusiųjų?
Režisūriniai potėpiai, personažai, vaizdai ir muzika, jų visuma ir atskiros detalės, prodiuseriai ir ištikimi žiūrovai yra tikrasis Tumino teatras. Juk režisieriui kaip buvo, taip ir liko svarbiausia išjudinti teatrinę mintį, romantikos pilną pasaulį, pasitelkiant pačius netikėčiausius atradimus. Mikro- ir makropasaulių junginiai sudaro Tumino teatro polifoniją. Kažkas judina pasvirusį Eifelį, o tu galvoji apie pasaulio pabaigą, kažkas užsideda Sirano didžiąją nosį, o tu supranti, kad ji tokia pat graži, kaip ir nemirtinga teatro poezija.
[1] Vladas Šimkus vertimą parengė pagal Gvidono Bartkaus pažodinį vertimą.
[2] Konstanas Koklenas, vadinamas Vyresniuoju (Constant Coquelin, 1841–1909) – prancūzų aktorius, Sirano de Beržerako vaidmens atlikėjas.
