Balandžio mėnesį Prancūzijos choreografo Angelino Preljocajo (g. 1957) šokio spektaklis „Parkas“ atšventė trisdešimtmetį – jis pirmą kartą pastatytas su Paryžiaus operos baleto trupe 1994-aisiais. Brandos amžiaus sulaukęs kūrinys naują pavidalą įgavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje – premjeriniai spektakliai vyko birželio 15, 18, 19, 20 ir 21 dienomis.
„Parkas“ Lietuvoje iki šiol buvo žinomas iš vaizdo įrašų, koncertinėse programose matytų fragmentų, numanomos asociatyvios įtakos kitų choreografų darbams, o paties menininko kūrybinį braižą buvo galima nujausti iš kitų jo darbų, kuriuos retkarčiais į savo programas įtraukdavo festivalis „Naujasis Baltijos šokis“.
LNOBT kartu su „Bayerisches Staatsballett“ sukurtas spektaklis išsaugojo originalų choreografinį kūną (spektaklyje naudojamos ir Vokietijoje pagamintos dekoracijos), o sielą jam įkvėpė LNOBT baleto artistai, su kuriais darbavosi choreografo asistentė Naomi Perlov Chen.
Nieko nestebina konservuoti klasikiniai baletai, scenos neapleidžiantys šimtą ir daugiau metų, tačiau retai kada scenos meno diskurse įsitvirtina šiuolaikiniai darbai, lyg ir neturėję tikslo tapti šokio kultūros paminklais.
XX a. paskutiniais dešimtmečiais ore tvyrojo noras pažinti, suprasti, naujai įvertinti dažnai lengvabūdišku, galantišku vadinamo XVIII amžiaus visuomenę ir kultūrą: Milošo Formano filmas „Amadeus“ (1984), Stepheno Frearso – „Pavojingi ryšiai“ (1988), Gérard’o Corbiau – „Farinelli“ (1994), Ingmaro Bergmano spektaklis pagal Yukio Mishimos dramą „Madam de Sade“ (1989 m. spektaklis pastatytas Karališkajame dramos teatre Stokholme, 1993 m. rodytas ir Lietuvoje, pirmojo tarptautinio teatro festivalio LIFE programoje; 1992 m. spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus).
Galbūt ir Preljocajo spektaklis gali būti suvokiamas šiame kontekste, tačiau šios istorinės ir kultūrinės paralelės yra tik fonas, leidžiantis įvertinti estetines bei konceptualias „Parko“ nuostatas ir pripažinti neišsikvėpusį jo choreografinių bei vaizdinių sprendimų gyvybingumą.
Muzikinė „Parko“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais. Garso dizainerio Gorano Vejvodos pastangomis išryškėja Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos grožis, o vieną epizodą su kitu sujungiantys garsai bei tylos pauzės sukuria reikiamą dramaturginę nuotaiką ir padeda atskleisti choreografui rūpimas jausmų filosofijos temas, kurios girdimos paukščių čiulbesyje, cikadų svirpime, vėjo gūsiuose, griaustinio grumėjime, aimanas primenančiuose šūksniuose, nutolusiuose balsuose iš ateities.
Prancūziškas parkas – žmogaus proto kūrinys, kuriame siekiama suvaldyti gamtą, suvienodinti jos formas, rūpestingai karpomus medžius ir krūmus rikiuojant kaip paklusnius kareivius. Scenografas Thierry Leproustas stilizuoja augalų formas, paverčia jas taisyklingomis konstrukcijomis be ryškesnių gamtinės organikos bruožų: piramidės, stulpai, cilindrai netekę gyvybės, virtę formomis, pareigingai užpildančiomis sceną ar prireikus iš jos pasišalinančiomis. Sceninių objektų kaita per tris dalis suteikia spektakliui papildomos gyvybės, prisideda kuriant vaizdinę jo ritmiką (statišką pirmose dviejose dalyse, dinamišką – trečiojoje), o Christiano Kasso šviesų menas leidžia pajusti šioje atšiaurioje erdvėje užsimezgančios meilės grožį keliaujant skirtingomis ryto, dienos, vakaro debesų paskliautėmis.
Hervé Pierre’o kostiumai sugretina praeitį ir dabartį. Tamsius akinius bei prijuostes dėvintys keturi sodininkai, pradedantys ir užbaigiantys spektaklį; elegantiškos trijų dalių vyriškos eilutės, kurias pirmoje dalyje vilki ir vyrai (juos individualizuoja skirtingų raštų liemenės), ir moterys (ilgi švarkų skvernai, plaukus prilaikantys kaspinai artistams sukantis ir šuoliuojant papildo judesius sodriais, dinamiškais elementais); nuostabūs antroje dalyje viena paskui kitą alpstančių damų apdarai ir galvos apdangalai, išrengtos, baltai plazdančios trečiosios dalies solistų sielos. Visi kostiumai pagaminti Vilniuje – dar viena proga pasididžiuoti LNOBT siuvėjais, pasiekusiais itin aukštą meistrystės lygį.
Preljocajo choreografinė ir režisūrinė kalba muzikali, ritmiška, besiremianti staigių, griežtų judesių kontrastais ir subtiliais, jausmingais perėjimais. Daug to, kas šiuolaikinėje choreografijoje atrodo nebepriimtina, nenatūralu, „Parko“ struktūroje pasiteisina ir veikia: valiūkiškos šokėjų minos, reikšmingi žvilgsniai, kumščiavimasis, kuždesiai į ausį prisidengus burną ranka, „šliaužiantys“ judesiai ar mechaniški gestai. Jų visuma pripildo spektaklį metapasakojimo, tolimo linijiniam naratyvui.
Tris pusvalandžio trukmės dalis vieną nuo kitos atskiria juodos uždangos, tačiau vienoje dalyje nuskambėjusios plastinės temos savaip plėtojamos kitoje, sukuriant paveikų parko kaip meilės jausmus atspindinčio, slepiančio ir žadinančio fenomeno vaizdinį. Parko prižiūrėtojai – keturi sodininkai (pasigėrėtinai darnus Andrea Canei, Lorenzo Epifani, Jono Kertenio ir Voicecho Žuromsko kvartetas; birželio 20 ir 21 d. Epifani ir Kertenį pakeitė Federico Farina ir Etienne’as Poletti; jų scena antros dalies pradžioje sulaukia griausmingų aplodismentų). Tikslūs, ryškūs, sinchroniški judesiai keturiems šokėjams padeda sukurti tarytum vieną personažą, lyg neregio likimo personifikaciją. Būtent tokia asociacija išryškėja antroje dalyje, kai sodininkai į parką atveda Moterį užrištomis akimis. Nuostabiai sukurta trečiąją dalį pradedanti Sodininkų ir Moters scena prikausto dėmesį ypatingo susiklausymo reikalaujančiomis judesių kombinacijomis, padedančiomis Moteriai panirti į somnambulišką būseną, tiesiogine prasme pakilti virš žemės ir sklandyti jausminiais viršūnių bei gelmių viražais. Sodininkams taip pat patikėta išlaisvinti Moterį iš sunkaus kostiumo kiauto, kad ji galėtų galų gale atsidurti Vyro meilės glėbyje.
Meilės trajektorija „Parke“ sudomina akivaizdžia, išradinga dramaturgija: netikėtas Vyro ir Moters susitikimas pirmoje dalyje sujaudina neįvykusiais prisilietimais ir bučiniais, kurie vėliau tampa vis pastebimesni. Antroje dalyje prasmingai skamba išraiškingos, pasikartojančios dueto detalės: Vyro godžiai sugaunamos, besipriešinančios ir išsivaduojančios Moters spurdesys, Moters galvos dūžiai į Vyro krūtinę. Pirmos dvi dalys baigiamos išsiskyrimu – Moteris išeina palikdama Vyrą, o trečioje dalyje dueto kulminacija tampa ilgas bučinys, ne tik sujungiantis Vyro ir Moters lūpas, bet ir įsupantis juos į svaiginantį meilės verpetą, kuris išsuka iš scenos Vyrą, glėbyje spaudžiantį Moterį. Šis duetas dažnai atliekamas koncertuose, tačiau tik viso spektaklio kontekste galima pajusti visą jo choreografinį ir jausminį grožį. Tai tarytum paskutinė „galantiškųjų švenčių“ tapytojo Antoine’o Watteau pradėtos kelionės į Kiteros – meilės – salą atkarpa, kai santūrumas ištirpsta, tramdoma aistra prasiveržia, ir kliūčių dviem kūnams ir dviem sieloms tapti vieniu nebelieka. Šis finalas skamba ne tik triumfuojamai, bet ir liūdnai, jaučiant už kiekvieno susitikimo nugaros tykančio neišvengiamo išsiskyrimo alsavimą.
Vyro ir Moters vaidmenys – didžiulė dovana solistams; pirmuose trijuose spektakliuose juos puikiai atliko Jonas Laucius ir Julija Stankevičiūtė, sukūrę ilgam įsiminusius paveikslus iš raiškios choreografinės formos ir artistinių atspalvių, nutylėjimų, subtilių detalių, padėjusių išryškinti du žmones tuo pačiu metu ir toje pačioje erdvėje aplankančių jausmų peizažą. Jų duetai visose trijose dalyse pastebimai augina užsimezgusį meilės jausmą – nuo santūrios nedrąsos iki užburiančio proveržio paskutiniame veiksme.
Ruošiantis spektaklio premjerai antrasis Vyro vaidmens atlikėjas Ernestas Barčaitis patyrė traumą, tad du paskutinius spektaklius kartu su Nora Straukaite šoko Jinhao Zhangas, „Bayerisches Staatsballett“ solistas. Puikus partneris, išraiškingas šokėjas ir jautrus artistas padėjo atsiskleisti Straukaitės talentui – jos sukurtas Moters paveikslas pranoko lūkesčius, pripildė sceną sakralios meilės paslapties, dėmesį traukė jausminiais pustoniais, persmelktais nuskaidrinančio egzistencinio liūdesio.
Kordebaletu įvardinti LNOBT artistai yra kur kas daugiau, nei įprasta vadinti šiuo žodžiu. Tai individualybių ansamblis, atskleidžiantis Lietuvos baleto šokėjų artistiškumą ir profesionalumą. Solistų istorijoje iniciatyvą rodo Vyras, o grupinių scenų dramaturgiją plėtoja žavingai provokuojantys merginų šokiai – vyrams lieka jas vaikytis, o vienam, pačiam nekantriausiam, vietoj išsvajoto moteriškų lūpų prisilietimo tenka šiurkštus vyriškas bučinys.
Masinės scenos suteikia galimybę atskiriems artistams pasirodyti individualiai – nedideliais šokio epizodais ar vaidybinėmis frazėmis, ryškinančiomis kaistančią flirto ir gundymo atmosferą. Didelio susiklausymo reikalauja sudėtinga scena su parko kėdėmis – jos šurmulyje ir įsižiebia pirmoji Vyrą ir Moterį sujungsianti jausmo kibirkštis; antra dalis pradedama efektinga alpstančių damų scena; trečiojoje pasikartojančios judesio kombinacijos, kai scenoje vienas paskui kitą pasirodo vyrai, už rankų traukiantys gulinčias moteris, yra tinkama preliudija tyram paskutiniam Vyro ir Moters duetui.
„Parke“ šoka artistai, jau turintys nemažą patirtį, sukūrę didesnių ir mažesnių vaidmenų kituose LNOBT spektakliuose: Viktorija Frik, Charlotte Lejeune, Ugnė Milerytė, Imogen Moss, Haruka Ohno, Briese Phelan-Boyd, Miryam Roca Cruz, Darija Seliukaitė, Julija Šumacherytė, Ignas Armalis, Benjaminas Thomas Davisas, Victoras Coffy, Joao Jezleris, Aistis Kavaliauskas, Imanolis Sastre, Stanislavas Semianiura, Karolis Valčiukas. Ypač džiugu, kad šiame spektaklyje kartu su patyrusiais artistais turėjo galimybių pasirodyti jauniausia Lietuvos baleto artistų karta, pastarųjų metų Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventai – Saulė Jauniškytė, Saulė Stanytė, Gabrielė Marčiukaitytė, Vakarė Radvilaitė, Kotryna Rudych, Adrianas Klimaševskis, Robertas Vaištaras.
Prie daug asociacijų sukėlusio „Parko“ poveikio reikšmingai prisidėjo orkestras, kuriam dirigavo Yannis Pouspourikas (birželio 15, 19 ir 20 d.) ir Adomas Morkūnas-Budrys (birželio 18 ir 21 d.) – tai pirmasis šio jauno dirigento, Sibelijaus akademijos (Helsinkis) studento, darbas LNOBT. Tačiau pajusti Mozarto muzikos grožį, įkvepiantį džiaugsmą ir melancholišką liūdesį ypač padėjo pianisto Justo Čeponio talentas. Atsispyrusi į akimirką trunkantį jo klavišo garsą, Moteris stiebiasi ant pirštų ir suranda Vyro lūpas virš žemės pakeliančiam bučiniui, o šokėjų išgyvenami jausmai su trapių fortepijono trelių pagalba pasodina meilės parką daugumos šio spektaklio žiūrovų širdyse.
