Dažnai išgirsi sakant, kad teatras - jaunų žmonių užsiėmimas. Tai patvirtintų ir kai kurie nuolatines trupes turintys teatrai, kurie, užuot ieškoję medžiagos, tinkamos vyresniems kolektyvo aktoriams, samdo jaunus atlikėjus. Taip jau yra: jauni autoriai rašo jauniems žmonėms, jauni režisieriai dažniausiai į komandą kviečiasi bendraamžius aktorius. Tarp klasikos kūrinių dar pasitaiko vaidmenų vyresniems aktoriams, tačiau dažniausiai vyrams - ir tai nekeista, turint omeny, kad daugybę amžių teatras buvo grynai vyriškas užsiėmimas.
Jau vien dėl šios priežasties galima pasveikinti Nacionalinį Kauno dramos teatrą (NKDT), suteikusį kūrybos galimybę septyniems vyresniems trupės aktoriams. Pabrėžiu - kūrybos galimybę, o ne tiesiog galimybę pasirodyti scenoje. Tam NKDT šio teatro dramaturgei Daivai Čepauskaitei užsakė pjesę, o ją režisuoti pakvietė Aleksandrą Špilevojų, 2018 m. Šiaulių dramos teatre sukūrusį išskirtinės sėkmės sulaukusį spektaklį su vyresniais aktoriais „Bagadelnia“. Bendros kūrybos rezultatą galėjome išvysti lapkričio 11 ir 12 dienomis: „Rūtos“ salėje buvo pristatyta spektaklio „Kai mes būsim jauni“ premjera.
Prieš keletą metų su režisieriumi Aleksandru Špilevojumi svarstėme apie tai, ar aktorystė turi savo „galiojimo laiką“. Anuomet jis sakė: „Jeigu aktorius iš tikrųjų kuria, amžius, nurodytas jo pase, nereiškia nieko“. Naujausiu savo darbu jis tik patvirtino šią savo frazę. Spektaklyje „Kai mes būsim jauni“ matome septynis gyvybingumu ir žaismingumu žaižaruojančius aktorius: Viliją Grigaitytę, Liubomirą Laucevičių, Jūratę Onaitytę, Inesą Paliulytę, Algirdą Pintuką, Liuciją Rukšnaitytę ir Lili Stepankaitę. Sunku patikėti, kad pjesė nebuvo rašyta specialiai šiems aktoriams - taip puikiai kiekvienas iš jų „sulipęs“ su savo personažu. Be abejo, privilegija turėti komandoje per repeticijas tekstą koreguojančią dramaturgę.
Spektaklio žanrą veikiausiai galima apibūdinti kaip komišką dramą arba galbūt egzistencinę komediją. Pjesės struktūra paklūsta situacijų komedijos taisyklėms: pagyvenusios moterys susirenka į laidotuves jaunystės draugo, kuris, kaip paaiškėja pabaigoje, yra gyvas ir sveikas. Kai ką Daiva Čepauskaitė skolinasi ir iš klasikinės charakterių komedijos: visos į šermenis susirinkusios draugės turi vieną dominuojančią savybę, nulemiančią jų elgesį ir pasirinkimus. Komedija kūrinį daro ir taikliai pagautos ir dėl to publikos atpažinimo džiaugsmą sukeliančios detalės, smulkūs tikslūs pastebėjimai apie šių dienų vyresnių žmonių realybę. Komedija „Kai mes būsim jauni“ yra dar ir dėl to, kad pristatomą problematiką nutolina saugiu atstumu. Tikros senatvės spektaklyje nėra. Yra energingos, dailiai sušukuotos, elegantiškais Ugnės Tamuliūnaitės kostiumais vilkinčios damos, vieną po kitos beriančios sparnuotas frazes apie senatvę. Ar tokių močiučių nėra gyvenime? Yra turbūt. Bet ne tai svarbu. Spektaklio tikslas, mano supratimu, nėra parodyti senatvę kaip reiškinį - nei su grimu, nei be grimo. Tikslas galbūt yra padėti prisijaukinti šį neišvengiamą kiekvieno iš mūsų gyvenimo tarpsnį. O kas geriau tai galėtų padaryti nei juokas ir ironija?
Vis dėlto „Kai mes būsim jauni“ nėra grynoji komedija - čia yra ir absurdo, ir fantasmagorijos, ir dramatizmo. Pradžioje personažės pristato savo radikaliai skirtingus požiūrius į senatvę: Vilijos Grigaitytės Vitalija trykšta optimizmu („Mano metai - didžiausias mano turtas“), džiūgauja dėl senatvės teikiamų privilegijų ir sako esanti apsidraudusi nuo visų galimų negandų. Tuo metu Jūratės Onaitytės Alma nemato nė menkiausios dingsties džiaugtis: jai akivaizdu, kad „visas gyvenimas buvo vakar“, o jaunimui sẽniai - tik kliūtis ir balastas. Akmuo, kurį kiti pastebi tik tada, kai užkliūva. O štai koketiškoji Inesos Paliulytės Irena lakioja ant sparnų, nes jaučiasi įsimylėjusi ir pradėjusi gyvenimą iš naujo: „Aš nesu sena. Aš tik mažiau jauna nei buvau.“ Liucijos Rukšnaitytės Julija - įsikūnijęs rūpestis. Jai visa prasmė - vaikai ir anūkai. Dar spektaklyje veikia Lili Stepankaitės Nepažįstamoji, kuri nepriklauso „gaujai“ ir į viską žvelgia iš šalies. Yra spektaklyje ir kitas paslaptingas personažas - Algirdo Pintuko vaidinamas laidojimo namų darbuotojas, mirties ceremonmeisteris ir anapusybės didžėjus, grojantis kompozitoriaus Pauliaus Trijonio muziką. Justi, kad jis atklydęs iš ankstesnių Aleksandro Špilevojaus spektaklių, kuriuose dažnai persipina realybė ir mistika. Trečią valandą nakties, kurios taip bijo Alma, didžėjaus valia pasirodo jaunystės draugo Herco vaiduoklis ir visos keturios moterys nusimeta savo kaukes, apnuogindamos už jų slypinčias baimes: baimę mirti vienatvėje, baimę beviltiškai atsilikti nuo laiko, baimę visko nesukontroliuoti, baimę prarasti sveiką protą, baimę, kad taip ir išeisi nieko reikšmingo nenuveikęs...
Tačiau jokio slogučio po spektaklio nelieka. Į šarvojimo salę guviai įžengia Liubomiro Laucevičiaus Hercas, o sykiu su juo į sceną grįžta ir komedija. Dargi subtiliai paskaninta romantiniu prieskoniu. Akivaizdu, kad tarp Herco ir Almos liko praeityje neišsipildęs ryšys, kuris dabar galbūt taps durimis iš vienatvės.
„Kai mes būsim jauni“ - tai geraširdiškas, bet nesentimentalus, lengvai suprantamas, bet nepataikaujantis spektaklis, švelniai primenantis, kad mes visi - būsimi senatvės būstai.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
