Šokio filosofijos kryptimi pastaruoju metu ir suka Vytis Jankauskas, bent antrą spektaklį iš eilės kuriantis veikiau kaip mąstymo erdvę, o ne žiūrovišką scenos kūrinį.
Kas yra šokėjo „aš“, kai nebėra nei šokio, nei šokėjo? Garsas, atmosfera, bendrystė? Galbūt atsakymas yra tas, kad norint žmogų nuasmeninti, pirmiausia reikia pasiryžti priartėti ne teorijos ar knygos atstumu.
