Vietoj pikto kunigaikščio istorijos čia atsiveria vidinės sumaišties, kartų įtampos ir lūkesčių spaudimo paveikslas – nuolatinė būsena tarp troškimo judėti ir negalėjimo žengti pirmyn.
Spektaklyje „Šarūnas“ aiškiai išsiskiria du uždari pasauliai: fizinis teatras ir draminis pasakojimas. <...> Batutas tampa Šarūno pasauliu – erdve, kurioje jis ir jo pasekėjos patiria išbandymus, vidinius virsmus.
