Bandydami į vizualiuosius menus primygtinai įtraukti pagrindinius teatro elementus, kūrėjai lieka pusiaukelėje tarp performanso ir instaliacijos. Atrodo, kad pats teatras tampa jėga, stabdančia spektaklį.
Ko gero, jei grįžus namo po spektaklio pagauni save nejučiomis kartojant keistus aktorių judesius, galima sakyti, kad procesas ne tik įvyko, bet paliko paslaptingą žymę, užminė mįslę ar davė užuominą tolesnėms mąstančio kūno ir sąmonės įžvalgoms.
