Romantizuota istorija „Katedroje“ – tik dūmų uždanga, po kuria autorius nuo valdžios ir cenzūros slepia esamąjį laiką. Tad ar galima skaityti „Katedrą“, remiantis tik ja pačia, paisant tik vienos iš laiko juostų?
Koršunovas, iškėlęs menininko tapatybės klausimą „Hamlete” ir „Dugne”, „Mirandoje” pamažu pradėjo leisti rankas, o statydamas „Katedrą” galutinai nustojo kovoti už savo tapatybę.
Marcinkevičiaus sukurta drama yra kaip legenda, paremta mūsų kolektyvine pasąmone. Lietuviška istorija sudėta į klasikinę dramos struktūrą, kaip „Jėzaus Kristaus – superžvaigždės” atveju krikščioniškos idėjos sudėtos į hipių epochos formą.
Išsinarpliojo ir susitvarkė paprastai – išsižadėjo principinių „savo teatro“ nuostatų ir „medijų sukurtos hipertikrovės“ estetikos. Teko ir vaidinti, ir apsimetinėti. Daugiau ar mažiau sėkmingai.
Jeigu šią „Katedrą” būtų statęs ne Oskaras Koršunovas, o bet kuris kitas režisierius – sakyčiau, jog spektaklis yra vizualiai patrauklus, milžiniškos estetinės ir socialinės apimties. Paradoksas – spektaklis turėtų patraukti tuos, kam Koršunovo kūryba nepatinka.
