Kaip žmogus, ateidamas į šį pasaulį, ateina ir į tam tikrą visuomenę, taip ir žiūrovai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių yra įtraukiami į spektaklio socialinę aplinką.
Kažkodėl paplitusi nuomonė, kad „Visos jos tokios“ ypač tinka dainuoti pradedantiems dainininkams, o jau Verdi, Wagnerio, Puccini operoms reikia subrandinti balsus. Tačiau ir Mozarto stilius yra kietas riešutėlis.
Nors „Tristanas ir Izolda“ ir „Čiurlionis“ jau kilstelėjo trupės kartelę, stebint šokėjus „Karmen“ premjeroje daugelis šiuolaikiškesnio šokio elementų atrodė jiems vis dar sunkiai įveikiami.
Nekrošius atsako į klausimą, kodėl jis kuria teatrą. Teatras jam yra priemonė „priimti savo paties buvimą, jo atžvilgiu nusistatyti ir tam tikru būdu elgtis“. Tokia nuostata lemia monologinę spektaklių struktūrą.
Visi trys šokėjai, sąžiningai išbandę žiūrovų kantrybę, garsiai pasakė: „nusibodo! Kiek galima?!”. Ačiū jiems už tai, nes ir aš, kaip šokio kritikė, jau neberandu žodžių „judesio auginimo“ fenomenui pagirti.
Kaipgi žiūrovams įsiklausyti į tas, pasak režisierės, neišsikalbėjusias sielas? Gaudžiantis triukšmas neleidžia jų išgirsti, nors tu ką, neatsiranda ir žadėtasis kontaktas.
Gimnazisto Petro donkichotiškas poelgis – kilnus kaltės prisiėmimas – spektaklyje netampa donkichotišku ar, kaip užsimenama pjesėje, dostojevskišku, nes jis aprašytas Binkio būtent sms’iškai.
Ar nebūna keista matyti aktorių po spektaklio, kuris kremtasi dėl to, kad netinkamai numirė? Apgaulė, ir nieko daugiau. Šios pigios apgaulės Bogomolovo spektaklyje nė su žiburiu nerasi.
Šį kartą Jaunimo teatre matėme ir girdėjome įdomią šiuolaikinę dramą, aiškų režisieriaus sprendimą, tiksliai sukurtus tipus, gerą scenografiją ir netinkamą muziką netinkamoje erdvėje.
