Išties džiugu, kad pagaliau ir mes turime galimybę grįžti prie savo šaknų, suvokti, kad visa, ką šiandien turime geriausio šalies baleto scenose, yra ne tik nūdienos, bet ir praeities kartų įdirbis.

Jie čia – kaip bet kuris antras LMTA studentų kursas. Nori į sceną, kažką dėl to aukoja, žiūri į save pernelyg rimtai ir dėl to kenčia.

„Pasirinkimas“ gyvuos tol, kol būsimieji aktoriai mokysis profesijos, o jiems bręstant, keisis ir pats spektaklis. Galbūt ilgainiui išblės jaunų aktorių jautrumas ir liks tik režisūrinė forma, o gal priešingai – spektaklis atsivers naujomis spalvomis.

Tai itin jautri, komiška ir dramatiška retro kelionė po bohemišką tarpukario Paryžių, už rankos vedant ekscentriškai lietuvių komiškos prozos pirmtakei Liūnei Janušytei.

Ilgą laiką praktikavę konkrečias šokio technikas, šįkart šokėjai bando pamiršti, ką mokėsi, ir leisti veiksmus diktuoti ne įgytoms žinioms, bet kūnui ir širdžiai.

Beprotiški, drąsūs triukai, ypač sėkmingai pavykę, visada džiugina. Tik ar „(g)round zero“ triukas visiškai pavyko, spręsti dar anksti.

Galiu lažintis, kad spektaklyje laisvų vietų nebus tol, kol jį pamatys absoliuti dauguma dabar mokyklos valgyklose arbatos ir bandelės diskotekas stebinčių moksleivių.

Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos.