Kad ir kaip ilgėjausi ėjimo į teatrą ritualo, pradėjusi vėl lankyti premjeras supratau, kad ilgų spektaklių nepasiilgau. Jie kur kas skaudžiau nei trumpieji primena realybę už teatro, įkalindami pustuštėse salėse keturioms-penkioms valandoms ir apsupdami baime ir praradimu alsuojančiomis tuščiomis vietomis. Net ir scenos meno labai išsiilgusiems žiūrovams ėjimas į teatrą šiuo metu yra pasitikėjimo išbandymas, o aktoriams scenoje tenka dar daugiau krūvio, nes reikia ne tik atlikti savo vaidmenis, bet ir sukurti tokią atmosferą, kad pavieniai, salėje pasklidę žiūrovai pasijustų bendruomenės dalimi ir patirtų bent dalį to, ką jausdavo teatre priešpandeminiais laikais.
Tokioje tiek žiūrovams, tiek atlikėjams nepatogioje situacijoje gegužės 16 d. (kritikams spektaklis buvo parodytas gegužės 15 d.) atsidūrė visi naujausio Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Don Kichotas“ Valstybiniame jaunimo teatre kūrėjai ir žiūrovai. O kūrėjams ši premjera buvo dar sudėtingesnė nei įprastai būna premjeros, ir dar sudėtingesnė, nei premjeros būna per karantiną, nes visi buvo išvarginti laukimo. Šis „Don Kichotas“ žiūrovus turėjo pasiekti dar praėjusių metų lapkritį. Paskui premjera atidėta dar kelis kartus, kol, galiausiai, kovo mėnesį parodžius spektaklį be žiūrovų ir, priešingai nei jau darosi įprasta - be kamerų, apsispręsta laukti, kada bus leista rodyti spektaklius ir pakviesti žiūrovus pamatyti naują darbą. Nes kol nėra žiūrovų, nėra ir teatro.
Kad galimybės parodyti premjerą laukimas kūrybinei komandai buvo jautri patirtis, turėjusi įtakos spektakliui, liudijo scenoje žiūrovus pasitikęs plakatas, skelbiantis apie „Don Kichoto“ premjerą lapkričio 27 ir 28 dienomis. Plakatas ir po juo pastatytos dėžės, kuriose laikoma teatro įranga ir transportuojamas spektaklių rekvizitas, dar premjeriniam spektakliui neprasidėjus žiūrovams liudijo gyvenimo realybės ir lūkesčių prasilenkimą. Šis prasilenkimas, jau atsisėdus į savo vietą salėje, rodėsi galįs tapti raktu ne tik į beprasidedantį Juškos spektaklį, režisieriaus „Don Kichoto“ interpretaciją, bet ir į kasdienę bet kurio teatro, kūrėjo, žiūrovo būseną. Be to, tokia scena rodėsi tarsi pažadas, kad spektaklyje bus apmąstytas teatras, kaip tikėjimo tuo, ko nėra, iliuzijų, savęs apgaudinėjimo ir besąlygiško pasitikėjimo tomis apgaulėmis vieta.
Tačiau net ir sumaniai išnaudojant suflerio būdelę, besisukant scenos ratui, manipuliuojant užuolaidomis, šviesomis, vaidybos metodais, Mariaus Nekrošiaus sukurtos scenografijos galimybėmis, keičiant nuorodų į laikmečius ir filmus gausius Nadeždos Gultiajevos kostiumus - ne teatras ir jo veikimo mechanizmai buvo spektaklio dėmesio centre. Teatras čia tebuvo pretekstas, priemonė išjudinti veiksmą, bet režisierius pasirinko pasakoti ne apie jį. Pirmas „Don Kichoto“ veiksmas labiausiai jaudino ir džiugino pasakojimu apie draugystę. Puikus Don Kichotą vaidinančio Alekso Kazanavičiaus ir Sančą Pansą vaidinančio Andriaus Bialobžeskio duetas žiūrovus vedėsi nuo pat pirmo veiksmo pradžioje akivaizdaus nepasitikėjimo vaizduote ir vienas kitu, iki visiško atsidavimo fantazijai ir partnerystei šio veiksmo pabaigoje.
Viena iš „Don Kichoto“ autoriaus Miguelio de Cervanteso literatūrinių inovacijų buvo dviejų veikėjų vyrų, kurie nėra nei tolygūs herojai, nei ponas su tarnu, skiriami neperžengiamos statusų prarajos, sugretinimas. Nors Don Kichotas ir Sančas Pansa priklauso skirtingiems visuomenės sluoksniams, bet juos siejantis ryšys yra ne tarno paklusnumas ir pono viršenybė, o visų pirma bendrystė, kartu siekiant tikslo. Nors ši bendrystė ir yra paremta skirtingais motyvais bei nuolatine įtampa tarp Don Kichoto fantazijų ir Sančo Pansos skepsio. Ši įtampa spektaklio pirmame veiksme pabrėžiama ir pasirinktomis teatrinėmis priemonėmis. Kazanavičiaus Don Kichotas kuriamas labiau tekstu, Bialobžeskio Sančas Pansa - labiau kūnu, naudojant daug fizinės komedijos elementų. XVI-XVII a. tapybos darbus primenančios mizanscenos gretinamos su liaudies patarlių iliustracijomis, absurdiškas humoras, groteskas su literatūrine kalba ir apskritai meile literatūrai (o tai, kad pastaroji tokia ryški yra ne tik režisieriaus, bet ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus, kartu kūrusio sceninę adaptaciją, nuopelnas).
Toks nuorodų į aukštąją ir žemąją kultūrą gretinimas, perpynimas ilgainiui pradeda kiek varginti. Kas nesuveikia iki galo sunku tiksliai pasakyti: gal tai, jog toks kontrastas kuriamas ir tekstu, ir vaidyba, ir vaizdu, tarsi nepasitikint, kad žiūrovai supras šį kontrastą net ir tada, jei kuriuo nors iš spektaklio elementų bus papasakota dar kas nors kita. O galbūt vargina tai, jog fizinės komedijos elementai primena mano vaikystės spektaklius. Tarsi režisierius grįžtelėjęs į praeities teatrą būtų apsisprendęs ten ir likti, neieškodamas kaip tas praeities teatro formas išnaudoti kuriant šiuolaikiniam žiūrovui. Tad tenka laukti, ar kas nors pasikeis. Visa laimė, laukimą skaidrina Kazanavičiaus ir Bialobžeskio sceninė partnerystė. Net atrodo, kad patys aktoriai negali atsidžiaugti bendru darbu, galimybe būti scenoje kartu. O spektaklio pirmo veiksmo pabaiga laukimą vainikuoja jautria pasitikėjimo, draugystės ir atsidavimo vaizduotei, fikcijai, teatrui deklaracija.
Viso pirmo veiksmo metu prie scenos rampos priglaustoje suflerio būdelėje tūnojęs ir knygos tekstus kuždėjęs aktorius Vaidas Vilius paaiškėjo esąs ne tik sufleris - jis ir kūrėjas, lėmėjas, autorius. Gal pats Cervantesas, o gal Juška. Šis susidūrimas su autoriumi Don Kichotą ir Sančą Pansą išprovokuoja leistis į kitą dimensiją: pakviestas Don Kichoto balso, Bialobžeskio Sančas neria į suflerio būdelę ir spektaklio veiksmą perkelia į ekraną (vaizdo projekcijų režisierius Kornelijus Jaroševičius). O jame pamatome pievą, koplyčią, Don Kichoto ir juo patikėjusio Sančos kelionę nenuspėjamai kintančiomis erdvėmis iki bibliotekos, kuri vienam yra rojus, o kitam - kiek mažiau maloni vieta. Čia jie randa ir knygą apie save, randa savo tekstus ir pranyksta. Nes jų niekada ir nebuvo - jie gyvena knygoje, kuri jiems yra ir rojus, ir pragaras. Nelygu kaip žiūrėsi: Don Kichoto ar Sančo Pansos akimis.
Šis intarpas priminė „Fikcijas“ (rež. Adomas Juška, Valstybinis jaunimo teatras, 2019), kai nuspėjamą, jau kiek ir pabodusį žaidimą knygomis ir tekstais nutraukė nukrentanti uždanga. Tarsi režisierius tyčia būtų kūręs nei greito, nei įtempto mąstymo nereikalaujantį spektaklį tam, kad jį nutrauktų netikėtu fantazijos pliūpsniu. Tačiau „Don Kichote“ po pirmo veiksmo pabaigoje įvykusio panėrimo į vaizduotės ir tikėjimo pasaulį, antruoju veiksmu grįžtama prie fizinės komedijos, papildytos vizualiais efektais. Ir nors dauguma efektų patrauklūs ir stebinantys, nebeaišku, kodėl reikia visa tai žiūrėti. Juo labiau, kad antro veiksmo metu Kazanavičius ir Bialobžeskis beveik nebevaidina kartu ir jų draugystė, partnerystė į šoną nustumiama Don Kichoto davatkiškumo, fanatizmo ir, regis, haliucinacijų. Tik spektaklio finalas, kai malūnu pavirtęs Kazanavičiaus Don Kichotas pražudo jį puolantį Arūno Sakalausko Don Kichotą - ar knygos apie Liūdnojo vaizdo riterį įkvėptą beprotį - grąžina prie spektaklio pradžioje pažadėtos temos: įtampos tarp lūkesčių, norų, fantazijos ir realybės.
Juškos spektaklyje, regis, sakoma, kad sudvejojimas savo fantazija ne grąžins į realybę, o pražudys. Tad spektaklis, užuot šventęs fanatizmą griaunantį skepsį ir cinizmą švelninantį pasitikėjimą (kurie buvo akivaizdūs pirmame „Don Kichoto“ veiksme), kaip obuolį iš Sančo Pansos kišenės sukramsnoja pusiausvyrą tarp svajonės ir tikrovės ir pasileidžia į pavienius, salėje pasklidusius žiūrovus apsiginklavęs kategorišku imperatyvu tikėti. Bet aš ginkluota teatro žiūrėjimo ir gyvenimo patirtimi. Todėl netikiu tais, kurie liepia tikėti, kurie talentingą aktorių komandą paverčia butaforija, aptarnaujančia pagrindinius veikėjus, ir XXI amžiaus žmogui siūlo XX amžiaus teatrą. Tačiau žiūrovai salėje pasklidę, apsupti tuščių kėdžių, todėl gintis kaip bendruomenė negali ir, regis, pamažu pralaimi scenoje besisukančiai, obuoliais pabyrančiai fikcijai.
-----
Publikaciją parėmė Lietuvos kultūros taryba
