Agniaus Jankevičiaus spektaklis Rusų dramos teatre
Jau seniai tvyrojo nuojauta, kad su naująja medžiaga Agniui Jankevičiui turi pasisekti. Pavelo Sanajevo bestseleris „Palaidokite mane už grindjuostės“ (1994) yra tas kūrinys, kurio link režisierius ėjo ne vienus metus. Pirmiausia, Jankevičiui geriausiai sekasi statyti rusų autorius, antra, jis rado Marių Macevičių, kuris ne tik šį kūrinį išvertė, bet ir parašė inscenizaciją. Jankevičius - skaitantis režisierius, todėl jam svarbu greta turėti žmogų, sugebantį „perdirbinį“ paversti menu, o ne tuščia „dekonstrukcija“.
Rusų dramos teatro premjera „Prakeikta meilė“ - stilinga, apgalvota, vientisa ir švari. Nežinia, ar čia besilankantys žiūrovai gerai žino autorių, tačiau panašu, kad spektaklyje jie turi daug galimybių susitapatinti su personažais ar bent jau lyginti jų istorijas su savo.
Agnius Jankevičius sukūrė socialiai aktyvų spektaklį. Jis užčiuopė ir tai, ko šiandien teatre ypač laukiama, ilgimasi, plojama. Barniai, prakeiksmai, autoritarinis šeimos režimas, skyrybos, keičiančios vaiko sąmonę - temos, prie kurių režisierius prisilietė atsargiai, bet žiūrovai jas pasigavo, tiesiog padėjo joms dar aštriau suskambėti. Tiesa, čia kūrėjai truputį kluptelėjo. Režisieriui buvo svarbu ne papasakoti istoriją, o padaryti ją atpažįstamą ir išgyventą, tad aktyvus žiūrovas tarsi ėmė kreipti veiksmą jam patinkančia linkme ir kai kurios subtilesnės kūrinio temos nesuskambėjo. Antra vertus, Marius Macevičius ir Agnius Jankevičius nesistengė praplėsti „Prakeiktos meilės“ fabulos rašytojo Pavelo Sanajevo autobiografijos faktais, kuriais grindžiamas jo kūrinys: mama - aktorė Jelena Sanajeva, senelis - liaudies artistas Vsevolodas Sanajevas, patėvis - rašytojas, aktorius ir režisierius Rolanas Bykovas. Apie veikėjų prototipus spektaklis nutyli. Viskas koncentruojasi tiesiog į menininkų šeimos dramą: senelė augina dukters vaiką, nes negali pakęsti jos naujojo vyro - taip pat menininko. Šią situaciją Sanajevas vaizduoja labai subtiliai: būtent tas „nekenčiamasis“ (Bykovo prototipas) pasirodo šeimoje, siekdamas sutaikyti „nekaltus“ žmones, ir ši scena tampa kūrinio kulminacija. Tuo tarpu spektaklyje regime labiau abstrahuotą socialinį kūrinio sluoksnį - scenoje vizualiai išgrynintą, nesiejamą su konkrečia tikrove, tačiau kartu emocionaliai sutirštintą. Iš dalies šis tirštinimas supaprastino sceninę situaciją. Ir taip atsitiko ne vien dėl režisūrinės koncepcijos ar audringų žiūrovų reakcijų, bet ir dėl aktorių.
Pagrindinis Senelės, įkūnijančios rūpestį savo anūku Saša, vaidmuo teko Ingai Maškarinai, kuri ne tiek išvaidino, kiek išraudojo, išrėkė savo personažą. Vulgarūs, nevalyvi keiksmai virto kalbėjimo-rėkimo monolitu, o nuolatinė rūpesčio-pykčio įtampa privedė ją prie mirties. Gal toks finalinis kūrinio akcentas ir įmanomas, tačiau režisierius nuo pat pradžių veiksmą konstruoja kiek sudėtingesniu principu: jam rūpi pustoniai, reakcijos, jis nori matyti Senelę ir atlaidesnę, ir labiau mylinčią savo anūką. Jeigu spektaklyje ta meilė ir egzistuoja, tai jos tenka ieškoti su žiburiu, užtat „tulžies“ visiems ir sau pakanka. Tuo tarpu Sanajevo „babuška“ tuo ir dramatiška, kad negirdi ir nemato nieko, tik anūką. („Ji - bjaurios, bet vis dėlto meilės simbolis. Mes turime pamatyti, kaip senelė myli“, - sako autorius.) Prie Sanajevo galima ir neprisirišti, inscenizacijos autorius ir režisierius modeliuoja situaciją savaip, tačiau matyti, kaip Senelės „bjaurus charakteris“ ima viršų ir ji tampa paprasčiausia virtuvine boba be jokios meilės, paslapties ar žmogiško orumo.
Įdomiausi šiame spektaklyje pasirodė Valentino Krulikovskio Aleksandras (suaugęs Saša) ir Vladimiro Dorondovo Senelis. Abu aktoriai pasitelkė minimalistines priemones - tikslius judesius ir raiškiai tariamus, svarbiausia, suvoktus žodžius - suvaidino gyvus ir realistiškus personažus. Dorondovo dėka net ir Senelė kartais įgydavo kitų spalvų, atsiverdavo jos sielos žaizdos. Antroką anūką Sašą suvaidino Valentinas Novopolskis. Kiekviename spektaklyje randantis įdomių savo vaidmenų posūkių, šį kartą aktorius išliko „kasdieniškai“ santūrus. Jo berniukas kiek infantilus, daugiausia ant taburetės gyvenantis žmogiukas: apsimuturiavęs šaliku, su megztiniu per ilgom rankovėm, „amžinom“ pėdkelnėm, su kuriom, kad nesušaltų, Senelė net naktį jam liepia miegoti. Novopolskio Saša per daug nesikankina dėl Senelės terorizmo, per daug nesiilgi mamos, net per daug neserga. Jis - tam tikras mažo žmogučio, kuris bejėgis prieš didelį gyvenimą, simbolis. Jis gyvena taip, kaip nori aplinkiniai. Tačiau šis vaidmuo taip pat turi daugiau pustonių, leidžiančių Sašai tapti dramatiškesniam. Mamos Olios pasirodymas iš esmės nieko nekeičia. Tai daugiau personažas-faktas. Julija Krutko nepasuka veiksmo gilyn, neatskleidžia savo santykio su Saša.
Agnius Jankevičius, išlaikydamas tam tikrą revoliucionieriaus statusą, šįkart pasuko į minimalizmą, savotišką buitiškumą. Tačiau tai padėjo spektakliui tapti grynam, perskaitomam, raiškiam. Pagrindiniu spektaklio koziriu tapo realizmas. Netgi kiek atsibostančios mizanscenų dėlionės (vaidinant tik atsisukus į žiūrovą, judant kampais etc.) šį kartą ne formaliai, bet kūrybiškai susisieja su Lauros Luišaitytės minimalistiniu scenovaizdžiu. Scenoje - ekranas ir kelios taburetės. Iš pirmo žvilgsnio - mokyklinis teatras, tačiau preciziška atlikimo kultūra ir ekrane demonstruojamų kadrų talpumas suformuoja pilnametražį spektaklį. Režisierius taikliai ir laiku išplečia vizualų spektaklio lauką, o dailininkė tiksliai parenka unifikuotų žmonių buities vaizdus: ant sienos kabantį raštuotą kilimą, sofutę ir visko prikimštą sekciją, vonios kambarį su begale įvairiausių rakandų, net pelę, kuri gąsdina Senelę. Sanajevo kūrinys „Palaidokite mane už grindjuostės“ Rusijoje susilaukė įvairių interpretacijų, internete gausu įvairių nuorodų, kurios šiame spektaklyje taip pat rado atgarsių. Pavyzdžiui, autoriaus kiemas. Dokumentiniame daugiabučio kiemo kadre tiksliai užfiksuota nostalgiška vaikystės būsena, kai išėjęs į lauką visą popietės gyvenimą turėdavai susirežisuoti pats.
Finale viską išvalo lėtai, dideliais kąsniais krentantis sniegas. Ekrane nematome nei dangaus, nei žemės, tik sniegą. Šis sniegas reikalingas kaip tylos simbolis, kai Mirtis rengia erdvę atgailai. Tokia maža tragedijos pabaiga. Kad laimė taptų gyvenimu, reikia mylėti žmones. Kūrėjai neaiškina, kas šiame kūrinyje teisus, kas ne. Jiems svarbu apnuoginti gyvą prakeiktos meilės nervą.
