Artūro Areimos „(Ne)vykėlis” ir Gyčio Padegimo „Akmenys jo kišenėse” tiesiogiai ar metaforiškai kalba apie tai, ką reiškia būti savimi šiandien „vykėlių” privilegijuotoje gyvenimo imitacijoje.
Nors Kauno senamiesčio sienas kai kur vis dar puošia užrašai „Punks not dead“, negalintis nei prisitaikyti, nei maištauti „Nevykėlio“ Nevykėlis šaukte šaukia apie pankų išnykimą.
Nuogas kūnas šiame spektaklyje – viena pagrindinių kortų. Atviros savęs lietimo, tuštinimosi, imituojamo savęs žalojimo scenos – visa tai turi pažadinti, sukrėsti, atmerkti akis žiūrovui.
