Vargu ar teatras tyčia nusprendė prikelti praeitį su nostalgijos nata tuo metu, kai vis mažiau yra gyventojų, teigiančių, kad „sovietmečiu buvo geriau“. Galbūt tai greičiau netyčinė nuostata, grįsta tiesiog nepakaltinamu jaunystės ir teatro svarbos anuomet ilgesiu. Bet būtent šį sezoną net keletas spektaklių išdavė norą sugrąžinti į teatrų sales anuos laikus. Kuo grįsti bandymai priminti praeitį ir kodėl kyla senų tiesų nostalgija?
Sugrįžki, jaunyste
Noras mintimis sugrįžti į praeitį kaip į jaunystės, į gražaus asmeninio žydėjimo laiką, kai šiandien visi absurdai ir žeminimai jau pamiršti – nežinau, kaip kitaip būtų galima paaiškinti šį sezoną atsiradusius tokius spektaklius, kaip Gyčio Padegimo „Ugnies medžioklė su varovais“ „Domino“ teatre, Jono Vaitkaus „Svajonių piligrimas“ Vilniaus mažajame, Jono Vaitkaus „Literatūros pamokos“ Panevėžio „Mene“ ir kitus, artimus ano meto teatrine kalbėsena. Apie ideologinius dalykus nekalbėsime, nors tai – taip pat tema.
Apie „Ugnies medžioklės“ antrąjį radimąsi – po puikios aplinkos ir net santvarkos teatrą kūrusios versijos „Pergalės“ kino teatre – būtų galima pasakyti sausai: dar vienas komercinis bandymas sukurti šou. Bet šis miuziklas – joks ne šou, o kai režisuoti imasi Gytis Padegimas, nebūčiau linkęs jo pasiryžimą sieti su kišenių pildymu. Tik žiūrint naująjį variantą laukia neišvengiamas sutrikimas: sukomponuotas iš TV ekrano vienkartinių žvaigždučių, neblogos videografikos (bet – ką bendra turinčios su siužeto prasmėmis?), iš visiškai ne vietoje panaudotos „pinkfloidiškos“ sienos jis labiausiai primena mokinišką spektaklį. Tokius paprastai turėtų statyti dešimtokai Naujųjų metų vakarėliui, bet net M. K. Čiurlionio menų mokyklos operos čia atrodytų kaip „Covent Gardeno“ salė prieš provincijos „kultūrnamį“.
„Miesto aikštę išasfaltavo, provincija daros nebe provincija“: tame sakiny buvo ironijos. Šiandien jos nebeliko.
Todėl kyla klausimas, ką šiandieniniam jaunam žiūrovui (o tarsi jam tai skirta) reikš „metalinio rublio žvangesys“, kareiviškos tarybinės uniformos? Ir žiūrovai į anų laikų realijas (kai daug uždirbsime, galėsime nusipirkti šaldytuvą, sako Julius Monikai) atsako natūraliai – juoku. Amžinas arbatinuko, kaip namų metaforos, tąsymas – taip pat naivus ir iškrentantis iš bet kokio laiko, nes tai nėra spektaklio ar anos epochos rekonstrukcija. Bet didžiausią problemą čia kelia dialogai, atklydę iš 1975-ųjų poetinio teatro, o šiandien besiprašantys vienintelio dalyko – radikalių kupiūrų. Nes Leonido Jacinevičiaus ir Sauliaus Šaltenio libretas šiandien regisi toks pat mokiniškas (“Gal tu numirei, Monika?.. Nieks nepasikeitė: lietus tebečaižo bažnyčios bokštą, žviegia ir žviegia lentpjūvės pjūklai, tik neištirpo širdis belaukiant tavęs.“).
Ir kaip liudijimas to, kad tekstas gali būti tiesiog neaiškus kitai kartai, programėlėje pateiktas siužetas – kitaip nesuprastum fabulos.
 |
| „Saulėtos dienos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Pasenusios vizijos
Lygiai tas pat ištiko ir Jono Vaitkaus, Eugenijaus Ignatavičiaus 1975-aisiais statytą „Svajonių piligrimą“. Anuometinė kritikos akcentuota naujiena – lygiagretės linijos, visiškai kitoks, poetinis abstrahuoto vaidmens kūrimas, atmosfera šiandien ne tik nėra nauja – drįsčiau nė nematęs to spektaklio spėti, kad andainykštis buvo kur kas gyvesnis ir aktualesnis nei šiandieninis. Nes režisierius beprasmiškai pabandė prikelti tik aniems laikams būdingą poetinį, simbolių ar nuojautų kupiną pjesės tekstą, dabar jau nerandančius scenoje atramos Sofijos ir Čiurlionio laiškus, ir pjesei taip pat simboliais pritariantį sceninį pasakojimą.
Vizijos dengia vizijas, jau gerokai pabodusi vaitkiška miesčionizmo kritika telieka tuščia dekoracija, vaizdų pažaidimai tik dengia baltas sienas, tad skaudžiu disonansu suskamba pirmojo „Svajonių piligrimo“ ir prieš premjerą mus palikusio Viktoro Šinkariuko nuotraukų kolumbariumas. Laikas praėjo fiziškai – kodėl jis prikeliamas? Aktoriai nebeturi jokių dramaturginių užduočių, tik didžiulį krūvį, o genijaus nerimstančios dvasios judesys atkartoja ir dekoratyvų Majos Pliseckajos šokį iš prieštaringai vertinto Jono Vaitkaus 1986 m. filmo „M.K.Č. Zodiakas“. MKČ tapo pretekstu pamąstyti apie norą grąžinti praėjusį laiką. „Ugnies medžioklę“ ir „Svajonių piligrimą“ sieja noras antrąkart įbristi į upę pamiršus, kad visiškai pasikeitė jos krantai.
Noras prilygti
Keistai prie šių spektaklių glaudžiasi ir Vytauto Kaniušonio Panevėžio teatre „Menas“ bandymas grąžinti itin aktualiai 1985-aisiais skambėjusias ir draustas „Literatūros pamokas“, ir Ramunės Kudzmanaitės „Saulėtos dienos“ pagal Antano Škėmos apysaką. Šis spektaklis taip pat galėjo suklaidinti: toks jis turėjo būti pastatytas 1985-aisiais, nes net 1990-ieji jam būtų per vėlu. O šiandien tai regisi kaip lyrinės, atmosferinės, poetinės kalbos metastazės. Bet net ir išbarstyta po sceną Lauros Luišaitytės scenografija, medžio, skudurų materija, lagaminai ir Medvedenka su gėlės vazonu ne vietoje priminė Nekrošiaus „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“ ir „Dėdės Vanios“ ar Tumino „Vyšnių sodo“ scenas (bet kūrėjai neatsakingi už epigonus). Ar taip tik pasivaideno, nes buvo kalbama apie Kirgizijos miestelį, o Evaldo Jaro grimas priminė jauną Aitmatovą? Bet ką lyrinis skaitymas, aktorių mechanika ir apspangusio angeliuko – Škėmos ir Radausko įvaizdžio – tuntinėjimai turi bendra su autoriaus nervinga, trūkčiojančia, jau iki kaulų smegenų miestietiška proza, karščiuojančia ritmika? Jos gal ir neįmanoma perkelti, bet būtų galima gerbti.
Todėl natūralu, kad nepaisant Remigijaus Bučiaus ir retsykiais – Dianos Anevičiūtės pastangų, to, kas anuomet vadinta scenine tiesa, nebuvo pasiekta. Spektaklis regisi sulipdytas iš artefaktų – matytų, nuspėjamų, vangių ar tiesiog neįdomių epizodų. Bet iš tiesų režisierė iškėlė vienintelį klausimą: kodėl vidurinės kartos režisieriai bando šiandien pakartoti tai, kas buvo seniai, ir drauge prilygti šiandieniniams klasikams, nevykusiai kartojantiems save? Paradoksaliai visų šių spektaklių kūrėjai kalba apie praeitį, pamiršdami laiką, kuris kaip tik čia ir yra didysis autorius.
