.jpg)
Elvina Baužaitė
Bruveris Jonas Vytautas. Lietuvių muzikos istoriniai kontekstai. Teorinis sintetinis mokslo darbas. - Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2014 - 378(6) p.
Prasidedant naujajam teatro sezonui, reikšminga pa(si)žvalgyti istoriniuose kontekstuose, idant žinodami, ko būta, keltume pagrįstesnius lūkesčius, argumentuočiau vertintume naujo kūrybą. Istoriniai kontekstai - platūs, visa apeiti, išžiūrėti - iššūkis, reikalaujantis laiko, kurio šiandien taip stokojama... Juo labiau, kai visa taip greitai kinta, atsinaujina. Pažinti, (su)žinoti - gal net vieno gyvenimo per maža... Tada imi ieškoti autoriteto, profesionalo, pašventusio gyvenimą dėmesį patraukusiai, įsimylėtai ir į būtį įmylėtai sričiai. Pasirodo, žiūrint pasauliniu mastu - šįkart pasaulis tapatinamas su operos pasauliu - tokių žinovų - srities išminčių šiandien ne tiek daug. Priešingai - reta. Jų balso, žodžio pritilimą ar, - nesinori, nesmagu, net baugu ištarti, nutilimą žymėjo vienas autoritetingiausių britų operos kritikų, žurnalo „Opera“ vyriausiasis redaktorius bei dienraščio „The Telegraph“ nuolatinis recenzentas Johnas Allisonas. Jo teigimu, kai kurie iš pačių skaitomiausių operos kritikų nebesugeba apibūdinti balso specialiomis sąvokomis. Šiandien daugelis kritikų komentarų, anot Allisono, yra bendrinio pobūdžio ir pasyvūs, todėl iš dalies netekę turėtos svarbos, tai jau ne operos mėgėjų laukiamas argumentuotas verdiktas. Johnas Allisonas daro prielaidą - ir veikiausiai visai pagrįstą, - jog kritikai tam tikra prasme atsakingi už dabartinę operos laiko dvasią, kai „paviršinis blizgesys sulaukia gerokai daugiau dėmesio nei muziko atsidavimas ir įgūdžiai“[1]. O, kaip pastebi kritikas, šiandien, kai prieinamo meno apimtis didesnė negu kada būta istorijoje apskritai, ji tiesiog sunkiai aprėpiama - didžiulė, ir ypatingai reikia autoriteto žodžio, kreipiančio vertybių link, jas (pa)rodančio.
Vienas operos žinovų Lietuvoje - Jonas Vytautas Bruveris. Muzika, įtraukusi vaikystėje[2] - chorinis dainavimas, nuo šeštos klasės - pianino būrelis, virto dėmesį ir meilę įprasminančiu darbu - rašytu, rašomu, rašysimu, tapo ištikima palydove, kone gyvenimo leitmotyvu, kai muzika, išgirsta, pajausta, ima skambėti tekstu, tekste. Šis kal͂ba ne kam kitam - skaitytojui (!) - muzikos mėgėjui ar (ir) profesionalui, tačiau, be jokios abejonės - mylėtojui. Bruveris - muzikos istorijos profesorius, tad jo atliktų darbų, parengtų veikalų - ne vienas, net ne dešimtis; išvardyti parašytas knygas, mokslines publikacijas, kritines recenzijas - nemenkas iššūkis, kurį priimti ir įveikti - ne šio straipsnio užduotis. Viena aišku, neabejotina - muzikos istorija - imama, rašoma, išrašoma ir vėl, ką nauja atradus įrašant, perrašoma.
Šioje publikacijoje vartoma viena naujausių Bruverio knygų „Lietuvių muzikos istoriniai kontekstai“ (2014). Vos žvilgterėjus į knygos turinį, akivaizdu: M. K. Čiurlionis ir opera - Jono Vytauto Bruverio meilės. Šešių skyrių leidinyje pavadinimai nusako nagrinėjamas sritis: „Tautinis atgimimas ir muzika“, „XIX amžiaus kontekstai“, „Čiurlionis“, „Tautos dainele, tu išlikai...“, „Opera“, „Namai ir pasaulis“, būtent minėtų temų apimtys - didžiausios. Ir jomis nesiribojama, opera kaip reikšmingoji gaida vis suskamba, aidėte (nu)aidi lietuvių muzikos istorijos partitūroje. Bruveris, pasakodamas Josepho Franko ir jo žmonos Christinės Gerhardi veiklos ypatybes, atskleidžia šios austrų poros indėlio svarbą plėtojant muzikos kultūrą, ypač operos žanrą XIX a. Vilniuje; pasiūlęs ir išskleidęs meno lituanikos terminą, knygos autorius pirmą kartą išsamiai aptaria italų kompozitoriaus Sylvio Lazzari operą „Le Sauteriot“ (Žiogas). Taigi, kaip skamba retrospektyvi operos Lietuvoje perklausa? Ką byloja tolimesnė ir netolima praeitis dabarčiai?
Pirmiausia - XIX a., Vilnius, kur beveik dvidešimtmetį praleidęs gydytojas Josephas Frankas - ypatingas muzikos mylėtojas, su žmona Christine Gerhardi savo iniciatyvomis „muzikos gyvenimą praturtino čia dar mažai žinotomis ar dar nežinotomis vertybėmis, paskleidė Vienos muzikos kultūrą“ (p. 34). Žvelgiant dabarties Lietuvos konteksto, Vienos muzikos kultūra asocijuojasi su lengvąja muzika - valsai, operetės... Nori nenori kyla mintis, jog kadaise Vilniuje paskleista dvasia - gyva, klesti, ypač Kaune, kur kasmet vyksta ir didžiulio populiarumo sulaukia festivalis „Operetė Kauno pilyje“, o ką ir besakyti apie Kauno valstybinį muzikinį teatrą? Neabejotina - čia operetės namai, ji čia valdovė, laukiama ir mylima. Šių metų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatro (toliau - LNOBT) repertuare taip pat dvi Johno Strausso operetės: „Vienos kraujas“ ir „Šikšnosparnis“. Tačiau Vienos muzikos kultūros samprata, skaitant šį, sakytina, glaustą Frankų poros metraštį, regisi daug plačiau. Pavyzdžiui, 1809 m. vasario 17 ir 18 dienomis Rotušės salėje atlikta Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sukūrimas“ (soprano partiją giedojo Gerhardi, dirigavo Frankas), tad aišku - Vienos muzikos kultūra tikrai ne (tik) lengvasis žanras.
Žiūrint operos Lietuvoje radimosi, (su)skambėjimo, (apsi)gyvenimo peripetijas, ypatingos svarbos idėja rodosi Josepho Franko sumanymas Vilniuje steigti Lietuvos (lietuvių) nacionalinį teatrą. Bruveris, paprastai, kaip ir dera mokslininkui teoretikui, vengiantis reikšti asmeninę nuomonę, šįkart hipotetiškai taria: „<...> galima spėti, kad tokioje aplinkoje J. Franko įsteigtas ir kunigaikščio M. K. Oginskio remiamas teatras būtų galėjęs tapti ir lietuvių muzikos ir teatro idėjų paskata. Tokią galimybę būtų didinęs ir lietuvių kalbos universitetinis statusas, smarkiai pagyvėjusi ir įvairiomis mokslo bei grožinės literatūros kūrybos kryptimis besiplečianti lietuvių raštija. Deja.“ (p. 35).
Deja! - idėja - neišnaudota galimybė, tokia ir liks amžinai, o juk galėjome turėti Lietuvos teatrą visu šimtmečiu anksčiau!
Būtų, jeigu būtų... Galėjome, nepaneigsi, tačiau istorinė tiesa - ją saugantys šaltiniai - liudija: operos Lietuvoje pradžia - 1920-ieji, kuriais Kaune įsteigta operos vaidykla ir Naujųjų metų išvakarėse profesionalus operos teatras pakvietė į „Traviatos“ premjerą. Kodėl būtent tokia diena? Autorius nepalieka klausimo atviro ir, pasitelkęs to meto spaudą, atsako - „Gruodžio 21 d. „Lietuvoje“ Operos taryba pranešė, kad gruodžio 26 d. operą parodyti negalės, nes iš užsienio laiku negavo orkestro balsų. Pranešimai apie Operos vaidyklos atidarymą gruodžio 31 d. pasirodė gruodžio 29 ir 30 d. laikraščiuose“ (p. 187).
Galima klausti, kodėl kalbama apie pradžią? Atrodytų, beveik šimto metų senumo įvykiai jau turėjo būti tarti aptarti, kalbėti iškalbėti. Pasirodo, ne. Bruverio teigimu, parašytų darbų - esama, tačiau juose (pernelyg) maža archyvinės medžiagos pagrindo. Pavyzdžiui, Vytauto Mažeikos straipsnis, anot muzikologo, pagrįstas sovietinės ideologijos reikalavimais, jame ypač stokojama nuorodų į istorinius šaltinius. O kaip teigia istorikas Egidijus Aleksandravičius[3], istorija yra pasakojimas, visada daugiau mažiau asmeninis, padiktuotas subjektyvios meto retrospekcijos, vadinasi, nepasikartojantis - unikalus, tad galima žiūrėti peržiūrėti ne kartą, o šį kartą ne (tik) galima - reikia.
Skleisdamas operos Lietuvoje istoriją, muzikologas kruopščiai vartė archyvinius šaltinius, kalbamus dalykus nuosekliai tikrino patikrino ir pertikrino. Leidinyje - daugybė faktų, statistinių duomenų, kurie skaitytojo gali būti tiesiog prabėgami akimis, kitaip sakant, praleidžiami. Labai apmaudu, jog leidinyje nėra nuotraukų, nes kartais vaizdas būna iškalbingesnis už tūkstantį žodžių. Tačiau tai - teorinis mokslo darbas, jos adresatas - tikslinė muzikos žinovų bendruomenė, jai svarbiau - nemeluojantis faktas, o ne jo iškalbingumas. Tiesą kaip mokslo, liudijamos istorijos pagrindą galima įvardinti viena ryškiausių J. V. Bruverio knygos žymių.
Knygoje žiūrimas Lietuvos operos ir baleto teatro veiklos 1957-1980 m. laikotarpis. Jo metu pristatytos 73 premjeros, iš jų - 22 italų operos (tarp jų 7 rodytos pirmą kartą teatro istorijoje); 12 rusų (tarp jų 6 anksčiau nestatytos); 9 prancūzų; 9 austrų ir vokiečių; 5 kitų tautinių mokyklų. Tuo periodu sukurta ir parodyta daugiausia lietuviškų operų - 16 (tarp jų 13 - naujos). J. V. Bruveris teigia (p. 211), tada imta kurti daugiau naujesnės stilistikos XX a. operų, tačiau vis tik ir prieš jį, ir po jo (!) vyravo XIX a. autorių, ypač Giacomo Puccini operos. Teatre buvo pastatytos dvi Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Pagrobimas iš Seralio“ (1957) ir „Visos jos tokios“ (1962), po kurių kito vokiečio kompozitoriaus kūrinio pasirodymo scenoje, anot muzikos istoriko, laukti teko net 22 metus - „Bastienas ir Bastienne“ (1984). Tačiau šis, anot knygos autoriaus, - tik „pusvalandį trunkantis šedevriukas“ (p. 212), kitos tikros W. A. Mozarto operos laukta dar ketverius metus, kai 1988 m. pastatytos „Figaro vedybos“. Žiūrėdamas statistinių duomenų, kurie muzikologui nėra tik sausi skaičiai, o ženklai, už kurių slypi asmeniškai pažintas, patirtas teatro (kūrybos) gyvenimas, Bruveris teigia: „lietuvių teatras nėra susikūręs jokios didžiausio operos genijaus veikalų atlikimo tradicijos“, o ankstesnės, baroko ar tradiciniais tapusių XX a. klasikų, „rodos, nėra buvę nė užuominų“ (p. 212).
Atsivertus 2015 m. LNOBT repertuarą[4] matyti - italų operos ir šiandien dominuoja - iš 19 spektaklių aštuonios italų kompozitorių operos (tarp jų keturios Giuseppe Verdi, dvi - Giacomo Pucinni); keturios vokiečių, trys prancūzų ir po vieną rusų, austrų ir lietuvių; be to, teatre numatyta Pekino operos premjera „Yang giminės karvedės“. Nors LNOBT rodoma XX a. opera - prancūzų kompozitoriaus Jacques Fromental Halévy „Žydė“, tačiau premjera įvyko jau 2004 m.. Bruveris pasigestų baroko ir ankstesnių amžių operų repertuare - nėra. Muzikologo pastabos dėl Mozarto veikalų atlikimo tradicijos nesaties - iškalbingas priekaištas ir dabarties teatrui. O kalbant apie lietuvių autorių kūrybą, galima pasidžiaugti pernai žiūrovams pristatyta Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“, sulaukusia kritikų ir žiūrovų dėmesio bei itin teigiamo vertinimo[5]. „Kornetas“ - beprecedentis atvejis, kaip teigė LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas[6], - teatras pats užsakė parašyti kūrinį. Džiugu, bet ištartis beprecedentis atvejis liudija: lietuviškų operų maža, jas matyti šio teatro scenoje - reta, o taip norėtųsi... Bruverio aptariamą laikotarpį ir 25 nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metus lyginant lietuvių autorių kūrybos aspektu, bent jau kiekybe - dabartis pralaimi.
Ankstesnių operų, o kartu ir turinčių vienokių ar kitokių lietuviškumo žymių, kurias knygos autorius aptaria pasitelkęs meno lituanikos terminą, stoką teigia ir Bruveris pastaba, jog mūsų kultūroje negyvuoja senosios operos. Galima džiaugtis 2012 m. balandžio 10, 11 d. Vilniuje, Valdovų rūmuose atlikta Joa͂o de Sousa Carvalho itališka opera „Everardo II - re di Lituania“ (Everardo II, Lietuvos karalius), kurios natos prieš keletą metų rastos Madrido karališkajame archyve (p. 272). Tačiau juk esama daugiau kūrinių, kodėl jie negalėtų nuolat ar bent jau neretai gyventi Valdovų rūmuose?
Žvalgydamas operos teatro gyvavimą minėtu periodu, muzikologas neapeina nė vienos srities. Norint visa tai aptarti, reikėtų perpasakoti knygą, o to daryti - neverta. Patartina imti ir skaityti, asmeniškai vaikščioti Bruverio pažintais ir aprodomais operos teatro kuluarais. Tačiau beklaidžiojant atsiskleidė paradoksalus reiškinys, galimas įvairiai suvokti, vertinti. Knygoje pateikiamoje operos solistų perklausoje ne kartą nuskamba Bruverio pastaba: „dainininkai neturėjo teisės patys atsiliepti į užsienio teatrų bei koncertų įstaigų kvietimus“ (p. 251), tad, pavyzdžiui, Vaclovas Daunoras, muzikologo pavadintas vienu iš žymiausių pasaulyje pagarsėjusių naujos lietuvių dainininkų kartos atstovų, turėjo apsiriboti namų scena. Šiandien, priešingai, didžioji dalis geriausių jaunesnės kartos solistų (Asmik Grigorian, Edgaras Montvydas, Liora Grodnikaitė, Kostas Smoriginas ir kt.) dainuoja, kuria vaidmenis garsiausiose pasaulio scenose, o į Lietuvą sugrįžta kaip „lakštingalos pavasarį“[7]. Jie - savi užsienyje, svečiai namuose. Paradoksas - (gal) akibrokštas šiandienai? O gal kitaip paprasčiausiai negali būti šiuo postmodernaus gyvenimo laiku? Tad gal būtojo meto ir dabarties priešprieša tiesiog yra skirtumų, lemtų natūralios laiko tėkmės, liudijimas?
Istorijos peržiūra pateikia akibrokštų dabarčiai, nori nenori turi juos priimti, su muzikos istoriko pastabomis sutikti. Gal metas suklusti ir imti veikti? Aišku viena - būtina sekti dabarties įvykius, dalyvauti, nes, kaip tvirtina Jonas Vytautas Bruveris[8], meną gali suprasti visi, tereikia noro ir žinių. „Lietuvių muzikos istorijos kontekstai“ siūlo pažinti ir perimti unikalią patirtį, mintis, tai - kontekstualaus išmanymo atodanga. Tad skaitydami - plėsdami žinojimo lauką, pradedame naują teatro sezoną. Tegul scenos uždanga kyla!
[1] Allison J. Kritikai ir kritika: opera ir žiniasklaida šiandien. Bravissimo Nr. 3-4 / 89-90. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015, p. 16-17
[2] Musteikis A. Pagrojus Mozartą pasaulis nušvinta. Lietuvos žinios, 2007. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/zmones/pagrojus-mozarta-pasaulis-nusvinta/105905 (žiūrėta 2015-09-17)
[3] Aleksandravičius E. Individualizuota atmintis versus institucionalizuota istorija: Česlovo Milošo atvejis. Vytauto didžiojo universitetas, 2012. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=6IPuppxIhGw (žiūrėta 2015-09-17)
[4] Lietuvos Nacionalinis operos ir baleto teatras. Spektakliai/Operos, 2015. Prieiga per internetą: http://www.opera.lt/spektakliai/operos (žiūrėta 2015-09-16)
[5] Širouchovas R. Onutės Narbutaitės „Kornetas“ - tai gerybinė haliucinacija. lrytas.lt, 2014. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61023#gsc.tab=0 (žiūrėta 2015-09-16); Jūraitė R. Sapnuoti operos nedraudžiama. Bravissimo, 2014. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60994#gsc.tab=0 (žiūrėta 2015-09-16)
[6] LNOBT inf. Onutės Narbutaitės „Kornetas“ kaip precedentas. Menų faktūra, 2014. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=65714#gsc.tab=0 (žiūrėta 2015-09-16)
[7] Sabaliauskaitė K. Operos lakštingalos parskris į gimtąjį lizdą. lrytas.lt, 2010. Prieiga per internetą: http://kultura.lrytas.lt/-12914795691290336827-p1-operos-lak%C5%A1tingalos-parskris-%C4%AF-gimt%C4%85j%C4%AF-lizd%C4%85.htm (žiūrėta 2015-09-16)
[8] Musteikis A. Ten pat
