Pradėsiu nuo pabaigos: premjerinis spektaklis „Broken Heart Story" Nacionalinio Mažojoje baigiasi, žiūrovai ploja, aktoriai lenkiasi, kreipia tradicinį gestą kažkur į parterio gilumą. Iš ten išnyra ir tarp išsirikiavusių aktorių įsimaišo smulkutė šviesiaplaukė - ką tik suvaidintos pjesės autorė ir spektaklio režisierė. „Carrollio Alisa", dingteli: protinga ir drąsi, pastabi ir įžvalgi vertintoja, kuriai pasaulis patikliai atveria savo naiviai užsispyrusių gyventojų nusikamavusias sielas ir juokingomis kaukėmis pavirtusias jų pasirinktas gyvenimo strategijas painaus siužeto sapne. Suomė Saara Turunen stebi šito sapno personažus smalsiai ir su užuojauta, bet nepaskęsta joje - jos žvilgsnis fiksuoja begalinį mūsų dienų pasakos komiškumą.
Audiovizualinės industrijos ir scenaristikos studijas bei Helsinkio Teatro akademiją baigusi Saara Turunen įžvalgiai reflektuoja ne tik trafaretiškas ir negudrias šiandieninio gyvenimo formas, bet ir kintančią, negrįžtamas transformacijas išgyvenančią ir lengva širdim iš savęs besišaipančią, iš kino įkvėpimo besisemiančią šiandieninę teatro kalbą (čia puikus jos partneris - šviesų ir vaizdo projekcijų autorius Ville Seppänenas). Spektaklio programėlė informuoja: „pagal Helsinkio teatre „Q-teatteri" 2011 pastatytą to paties pavadinimo spektaklį". Et. Tokie spektaklių „persodinimai" a priori žadina skepsį (kartais net priešiškumą, bent jau šio rašinio autorei), tačiau per pirmąsias dešimtį minučių tą apmaudžią priešistorę pamiršti (apmaudas, žinoma, iš noro gauti viską 100 proc. „autentiška", tik „iš pirmųjų rankų"!). Tiesą sakant, pamiršti pačias minutes ir (taip reta!) per visą spektaklį nė sykio neištiesi rankos, kad išžvejotum iš rankinės mobilų, kurio diskretiškai delnu pridengtame ekrane gal netolimą išlaisvinimą žada laikrodis.
Vilnietiška „Sudaužytos širdies istorija" atrodo lyg čia gimusi - išaugusi iš vilniečių aktorių susitikimo su pjese - toks atpažįstamas iškart pasirodo jos pasaulėlis, toks natūralus lyg kvėpavimas jos humoras. Be to, regis, visai netyčia spektaklis užpildė tam tikrą nišą Nacionalinio teatro repertuare, netiesiogiai ir neprimygtinai replikuodamas kitiems šios vis galingiau įsisukančios teatro mašinos spektakliams. Bent jau Mažoji salė po pastarojo meto premjerų („Nuošaly" ir „Barikadų" - visais atžvilgiais absoliučiai skirtingų, bet daugybės rimtų priekaištų vertų spektaklių) reikalavo perkrikštijimo profesionalumu, amato išmanymu ir - bene svarbiausia - blaiviu protu ir (subtiliu) humoro jausmu. Plius stipria, meistriška, režisūros tiksliai vairuojama aktoryste. (Beje, tyrinėjant „nepagrindinių" Nacionalinio scenų repertuarą, krenta į akis, kad būtent suomių dramaturgijos - „Broken Heart Story", Mikos Myllyaho „Chaosas" ir Juhos Jokelos „Fundamentalistai" - pagrindu sukurti bene įdomiausi šių aikštelių darbai. O trys - tai jau beveik tendencija!).
Saaros Turunen pjesė - postmoderni alegorija apie Rašytoją ir jos Sielą. Mergaitei sudūžta širdis, ir jai į pagalbą ateina ūsuota Rašytoja (kuri nemano esanti vyras, bet su ūsais viskas lengviau). Jos sėkmingai bendradarbiauja - Siela diktuoja, Rašytoja rašo. Bet ilgainiui Sielai pabosta būti Rašytojos (politinės, trokštančios rašyti tik apie kapitalizmą ir mirtį) belaisve. Siela pabėga ir sutinka Vyrą, kuris sudeda jos širdį į vietą ir su kuriuo ji apsigyvena sename užmiesčio name. Idilę sugriauna iš paskos atsekusios Rašytojos žvilgsnis - nuo jo nuvysta gėlės, pasimato, kad namas apšiuręs, o kaimynystėje gyvena skurdžiai. Siela nusivylusi palieka Vyrą. Čia viskas turėtų ir baigtis. Bet dramaturgė Sielai duoda paskutinę happyendo galimybę: Siela pažada papasakoti Rašytojai paskutinę istoriją ir tada pasprunka nuo jos galutinai. Nuošalioj benzino kolonėlėj ji vėl sutinka Vyrą, kurį myli labiau už viską. Sielai viskas baigiasi laimingai. Užtat Rašytojai - visai nekaip. Ji tampa Mirusia moterim, kurios name želia dumbliai ir kuri žiūri priešais save stiklinėm akim, kol dingsta laikas.
Rašytoją priklijuotais ūsais ir vyrišku kostiumu vaidina Rasa Samuolytė, Sielą - Toma Vaškevičiūtė. Netikėtai sugretintos jos atrodo stebėtinai panašios - tarsi Siela, vilkinti raudona trumpute suknele ir avinti aukštakulniais, būtų išdidintas Rašytojos variantas. Arba atvirkščiai: Rašytoja - tai sumažinta ir į griežtą kostiumą įsprausta Siela. Vaizduoti Sielą kaip raudonu lūpdažiu pasipuošusią blondinę, vietoj rankinuko besinešiojančią sudaužytą širdį kaip nebeužsidarančią seno tranzistoriaus dėžę su besiveržiančiais lauk kontaktais yra sykiu naivu ir įžvalgu, nostalgiška ir juokinga, jausminga ir santūru. Tokia daugialypių emocijų tirštuma persunktas visas spektaklis: pjesės teksto eliptiškus trūkius ir fantastiškus viražus, kai buitiškai prasidėjęs veiksmas įgauna apokaliptiškų savybių, o kasdieniškai bendravę veikėjai išsviedžiami į sapniškos logikos orbitas, Saara Tununen taikliai ir be galo juokingai pratęsia sceniniu vyksmu. Aktoriai puikiai pagauna režisierės komiškųjų intonacijų niuansus, kurių skalė prasideda kažkur ties visiškai santūriu ir bemaž teoriniu juokavimu apie spektaklyje veikiantį chorą ir baigiasi subtiliai pakaruokliškomis (rašinio autorė atsiprašo už tokį junginį, bet šie žodžiai neatskiriami kalbant apie keletą šmaikščiausių spektaklio epizodų), tarantinišku kečupu varvančiomis intonacijomis.
Spektaklio kečupas, gausiai naudojamas videokamera filmuojamiems vaizdams užlieti, yra, beje, visiškai ne raudonas, o bjauriai rudas. Todėl Dainiaus Gavenonio žudikas maniakas (visą laiką troškęs save išreikšti ir pagaliau jam pavykę!) iš televizijos laidos, kurią Rašytoja žiūri, kad negirdėtų Sielos verksmo, neturi tarantiniško kraujo purpuru nušviestos aureolės. Kinas - netiesioginėmis asociacijomis ar kaip konkrečiai minimas filmas („Graži moteris" - Pretty Woman, kurį nuolat žiūri ir iš kurios savo laimės viziją susikuria Siela) spektaklyje visada ranka pasiekiamas. Ar tiksliau - kinas nuolat tiesia pagalbos ranką savo stipriai vyresniam ir gerokai nuvargusiam broliui teatrui, ir Saara Tununen puikiai tuo pasinaudoja. Kaip, beje, ir atmosferos bei asociacijų kūrimo galimybėmis, kurias teikia ekrane rodomos kiek padūmavusios barokinės tapybos gėlių vinjetės - švelnus memento mori ir mostas scenos kairėje išrikiuotom kelioms eilėms gyvų gėlių, sumerktų į vazas lyg Fabre's „Requiem metamorfozei" arba Koršunovo „Hamlete". Pjesės siužete esantys „teatro teatre" epizodai filmuojami ir rodomi dvigubame ekrane. Nebyliojo kino estetiką imituojančiame vaizde Rasa Samuolytė hiperišraiškingu išbalusiu veidu yra neprilygstama.
Ir jau pats laikas pasakyti, kad nepaisant išmoningai naudojamos multimedijos, „Broken Heart Story" pirmiausiai yra „aktorinis" spektaklis. Pasigėrėtina jame Rasa Samuolytė, kurianti atkaklios ir tiesmukos, save pačią į akligatvį įstūmusios Rašytojos, o pabaigoje tiesiog nelaimingos Mirusios moters, vaidmenis. Su publika ji bendrauja virtuoziškai, bet visad išvengdama „benefiso" prieskonio, jos komiškos gaidos itin tikslios, sceninio egzistavimo intensyvumas pavydėtinas. Gavusi šansą dar labiau „žanrinei" vaidybai (sinefiliškuose teatro teatre epizoduose) ji išvis pražysta: atrodo, kad gyvenime nėra didesnio malonumo nei žaidybiškas komiškos stilizacijos džiaugsmas. Puikiu humoro jausmu (su kiek tamsesniu, tarpais beveik makabrišku prieskoniu) apdovanota ir Miglė Polikevičiūtė (katė Deizė), kuri dar yra ir nuostabiai plastiška (ir, svarbiausia, plastiška itin tikslingai - Deizės judesius galima būtų „išrašyti" į ištisą novelę, o vestuvių dainininkės epizodą reikia rodyti kaip pavyzdį scenos judesio pamokose.) Tomos Vaškevičiūtės Siela pateikia turbūt mažiausiai staigmenų - aktorė vaidina tai, ką šiandien, turbūt geriausiai moka: emocingumą, atvirumą, šilumą, jautrumą. Tikslūs ir užtikrinti Rimantė Valiukaitė (Motina) ir Dainius Gavenonis (Tėvas, Žudikas), juokingas Pauliaus Tamolės Beethovenas.
Ir dar. Smulkmena, bet maloni: „Sudaužytos širdies istorijoje" yra epizodas, kuomet aktoriai kviečia žiūrovus įsitraukti į spektaklio veiksmą (kūnas dar nepamiršo neapsakomai nejaukaus „Barikadų" premjeros toje pačioje salėje momento, kuomet aktoriai be ceremonijų privertė žiūrovus atsistoti, susikabinti rankomis ir traukti Baltijos kelio dainą). Į žiūrovus kreipiasi Miglė Polikevičiūtė: paaukštintu išdresiruotos renginių vedėjos balsu, bet sumažindama decibelus ir įvesdama tokią humoro priegaidę, kad bene pirmą kartą po daugelio metų kyla noras taip pat sudalyvauti žaidime, ji kviečia mesti ant praeinančių „jaunavedžių" žibančius konfeti. Ta priegaidė, primenanti, kad „show must go on" ir daugiau ar mažiau visi jame dalyvaujame, bet mes suprantame, kad jūs suprantate, o jūs suprantate, kad mes suprantame, jog tai, kas mums visiems iš tiesų rūpi - tai kaip dabar jaučiasi Siela ir kaip bus atsakyta į paskutinį spektaklio klausimą.1
1 Paskutinis spektaklio (ir pjesės, vertė Aida Krilavičienė) sakinys yra „Ar tu mane tebemyli?"
