„Auksinių scenos kryžių“ išvakarėse pateikiame lenkų leidinyje dwutygodnik.com išspausdintą Witoldo Mrozeko recenziją apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Lokis“. Mrozekas - teatro kritikas ir publicistas, „Krytyka Polityczna“ grupės narys, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ teatro recenzentas.
Tie, kurie jau matė spektaklį, sakė, kad tai Vilniaus hitas, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje - entuziazmo apimtos minios, o lietuvių kritikai pripažino spektaklį svarbiausiu 2017 metų įvykiu.
Turint omenyje ankstesnius Łukaszo Twarkowskio ir Ankos Herbut spektaklius, „Lokis“ yra netikėtai vaidybiškas ir „sudėliotas“, jame daug istorijos pasakojimo, mažai ekscentriškų nukrypimų. Priešingai nei nerimą žadinantis ir mane sužavėjęs pasakiškas pastatymas „Grimmai. Juodas sniegas“ („Grimm. Czarny śnieg“) amžiną atilsį Vroclavo Lenkų teatre („Teatr Polski“), arba Krokuvos Senojo teatro („Stary Teatr“) „Akropolis“, kurio, regis, nesupratau ir kuris mane peraugo.
Žinoma, Vilniaus spektaklyje pasakojimas šokinėja, nuklysta į retrospekcijas, pagaliau uždaro spektaklį į konstrukcijos rėmą. Tačiau jis tarnauja sudėtingai, nors nesunkiai perpasakojamai istorijai. Pagrindinis siužetas - prancūzų muzikanto Bertrand'o Cantat, kuris 2003 m. naktį iš liepos 26-osios į 27-ąją Vilniaus viešbutyje mirtinai sumušė savo meilužę, aktorę Marie Trintignant (mirė rugpjūčio 1 d.), istorija. Už žmogžudystę Lietuvos teismas nuteisė jį aštuonerius metus kalėti, tačiau perkeltas į prancūzų kalėjimą menininkas atsėdėjo ketverius.
„Lokis“ - eklektiškas, didelio formato ir šiek tiek varginantis, per tris valandas trunkantis spektaklis, kurio tekste jungiama fabula ir esė turi tapti pasakojimu apie aistrą, paslaptingą žmogaus viduje slypintį polinkį į žiaurumą. Pavadinimas „Lokis“ paimtas iš 1869 m. Prospero Mérimée kūrinio apie lietuvių bajorą, kuris, kaip pasakojo valstiečiai, esą buvo pradėtas lokio ir vėl turi pavirsti lokiu, o išrinktoji tapsianti jo auka.
Twarkowskis ir Herbut mielai naudojasi įvairiais teatrališkais skliaustais, ar tai būtų spektaklio pradžioje aktorių prisistatymas režisieriais (jie persikūnija į Herbut ar Twarkowskį, ir gal klydau, bet man pasirodė, kad žiūrovai tuo patikėjo), ar nusikaltimo vietos rekonstrukcija, ar scenoje „režisuojamas“ dviejų dalių mini serialo „Koletė“ („Colette, une femme libre“) kadras. Šiame savo motinos kurtame seriale Trintignant suvaidino paskutinį vaidmenį.
Twarkowskio spektaklis labai kinematografiškas, bet svarbu ne tai, kad čia daug kas vyksta ekrane. „Lokio“ globėju galėtų būti Davidas Lynchas - vizualinių obsesijų, sudėtingos naracijos ir camp režisierius. Tačiau tai būtų kažkoks liūdnas Lynchas, beveik netekęs savo vėlesnei kūrybai būdingos autoironijos ir groteskiško humoro jausmo.
„Vaizdas yra viskas“, - kartoja užrašai virš scenos besisukiojančiame, jos tikrovėje dominuojančiame ekrane, kuris efektingai pakyla lyg judanti balta plokštuma ir atsieta nuo tiesioginio tikslo taip pat atlieka autonomišką funkciją. Matome projekcijas iš viešbučio kambario-konteinerio vidaus arba found footage epizodus, kuriuose aktorių suvaidinti kadrai susipina su atakuojančių plėšrūnų vaizdais. Sunku atsispirti įspūdžiui, kad ankstesniuose spektakliuose Twarkowskio ir Herbut duetas vaizdo mediją naudojo sąmoningiau ir įdomiau nei „Lokyje“ (projekcijų autorius Jakubas Lechas).
„Lokį“ sunku žiūrėti ne dėl stilių ir strategijų mišinio, pastaraisiais metais užkariavusio lenkų scenas. Spektaklyje yra „keistų“, panašių į Krzysztofo Garbaczewskio kameros judesių ir robotiškų „gadžetų“, aktorių „repeticijų“ arba „inscenizacijų“ „režisavimo“ kaip Krystiano Lupos ar Michało Borczucho spektakliuose. Twarkowskis pateikia lietuvių žiūrovams atrakcijų kokteilį, teatro šou à la „šviesa ir garsas“, kurio fone - skandalinga istorija. Strategijos, siejamos su „laboratorija“, „eksperimentu“ ar „ieškojimais“, čia tampa naujo populiaraus teatro įrankiais. Pasinaudojant dviem labiausiai nutrintomis ir, kaip paprastai, supriešinamomis teatrologų kalkėmis, tai „postradraminis vidurio teatras“. Net jei tai nesuteikia meninio pasitenkinimo, šis coincidentia oppositorum intriguoja kaip kultūros reiškinys.
Parengė K. R.
