Režisierius Oskaras Koršunovas, statydamas Williamo Shakespeare´o kūrinį, vėl pataikė į laikmetį. Bene sunkiausiai pastatoma Shakespeare´o pjese vadinama „Akis už akį“ savo vietą atrado pagrindinėje Lenkijos valdžios institucijoje. Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ scenoje iškilo identiška lenkų parlamentui salė, joje - politinio kabareto fone lakstantys veikėjai, daugeliui jų žiūrovai bei kritikai iš karto atrado konkretų „antrininką“ valdžios institucijose.
„Akis už akį“ tapo įvykiu, karštai aptarinėjamu ne vien tik kultūriniuose Varšuvos užkulisiuose. Šiandienos Lenkijos politinėje situacijoje toks požiūrio į Shakespeare´ą kampas - ir aktualus, ir drąsus. Nepaisant to, jog premjera įvyko prieš mėnesį, Oskaro Koršunovo interpretaciją iki šiol aktyviai aptarinėja tiek kritikai, tiek politikos apžvalgininkai, tiek paprasti Lenkijos piliečiai, savo nuomonę išsakantys „blog´uose“ ar komentarų skiltyse. Jūsų dėmesiui - ištraukos iš įvairių atsiliepimų.
*****
(...) Shakespeare´o Viena tampa dabartine Varšuva, o kupinas puikių įžvalgų ir sudėtingų psichologinių portretų veikalas apie belaikį valdžios cinizmą, moralistų dviveidiškumą ir žiaurumą, pasislėpusį po romumo kauke - satyra apie PiS (Prawo i Sprawiedliwość - Teisė ir teisingumas, politinė Lenkijos partija, vert.) valdomą Lenkiją. Nėra ko stebėtis režisieriumi, jei net aukštos politinės kunigaikščio pareigos, Shakespeare´o aprašytos, daugelyje šalių tapusios abstrakcija, nūdienos Lenkijos politikoje turi savo atspindį.
Kartais net būna juokinga, ypač finalinėse scenose, kai priešiškos pusės apsimėto komentarais ir epitetais, kaip tikrame Seime. Bet apskritai satyriškas tonas, grubiais aktorių potėpiais piešiami veikėjai, vaidinami ant šaržo ribos, ar pantomiminės vizijų scenos, kuomet iš politikų kostiumų išsprūsta troškimai ir instinktai, - visa tai kuria neįmantrų reginį, nors ir susišaukiantį su ypač šiandien populiariu mąstymu apie politiką.
Aneta Kyzioł „Virš saiko“ (polityka.pl)
******
„Akis už akį“ remiasi ne vien aktoryste. Nes Koršunovas sukūrė pasaulį, kuriame už visuomeninių ir politinių reikalų, atrodo, slypi kažkokia šėtoniška jėga. Spektaklis pradedamas Kunigaikščio makabriško sapno scena. Grzymkowskis seimo pirmininko lazda beldžia ritmą. Gavę šį ženklą, iš po seimo suolų pradeda eiti būtybės, primenančios demonus ir lygiai taip pat judančios. Savotiška ceremonijos šeimininke tampa moteris, kurią vaidina Agnieszka Warchulska; apvilkta korsetu su kojinėmis, ji ekstatiškai rangosi ant pirmininko tribūnos. Jei palyginti šį aktorės pasirodymą su jos vėliau vaidinama heroje (viešnamio šeimininke), argi Koršunovas nesiūlo mums politikos kaip viešnamio vizijos, kur visų pirma vyrauja egoistiniai geiduliai, o ne kokios nors idėjos?
Koršunovas eina šiuo keliu ir kuria scenas, kurios tampa tam tikra valdžios gestų karnavalizacijos forma. Vienoje jų budeliui padedantis Pompėjus laiko savo paties „seimo pirmininko“ lazdą - tiesiog paprastą šluotą. Pats budelis Kailiakorys (lenk. - Skórwieszadło; Zbigniewas Dziduchas) vienu metu įsitaiso seimo pirmininko krėsle: viduramžiais prakeiktos profesijos atstovas staiga atsiduria pačioje visuomeninės ir politinės hierarchijos viršūnėje. Toks įprastos tvarkos nepaisymas sustiprina Koršunovo spektaklio ištarmę ir parodo, kaip išradingai sukonstruotas šis spektaklis. Nes lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos. Kaip ir jo šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko darbas - durų bei viso sceninio fono apšvietimas arba scenų kadruotė su keičiamų reflektorių pagalba preciziškai papildo paties režisieriaus sumanymą.
Szymon Spichalski „Demosteno juokas“ (Teatr dla Was)
******
Įdomiai sutapo, kad spektaklį „Akis už akį“ Dramos teatre žiūrėjau kaip tik keturišimtųjų Williamo Shakespeare´o mirties metinių dieną. Net kilo pagunda recenziją pradėti tuo - banaliu ir daug kartų iki tol nuvalkiotu - tvirtinimu, kad britų rašytojo dramos aktualios ir šiandien... Ir, kaip pasirodė, taip ir padariau. Ir vien todėl, kad žiūrint Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, sunku nepastebėti, kaip labai literatūra (teatras) yra artima tokiai patirčiai.
„Akis už akį“ neabejotinai sukels daug emocijų. Ypač tokių, kurios nesusijusios su spektaklio menine verte, o labiau politinių. Nežinau, ar teatras nepasirinko ne per palankiausią metą tokiam spektakliui. Bijau, kad jis nebūtų įtrauktas į politinius ginčus, kurie Lenkijoje trunka jau keletą mėnesių, kaip viena iš to ginčo pusių.
Rafał Siemko „Akis už akį“ (TerazTeatr)
******
(...) Taigi taip apsivilkusi, ir dabar dar šventės proga gavusi dovanų bilietą, patraukiau į Dramos teatrą, kuris man įsiminė puikiais Świderskio ar Zapasiewicziaus vaidmenimis. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir taip pat: ta pati kavinė salėje su socialistiniais papuošimais, ta pati žiūrovų salė, tas pats balsų klegesys braunantis prie savo kėdės... Tačiau Shakespeare´as visiškai neatpažįstamas. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, rodos, daug kur apdovanotas, nusprendė veikalą „Akis už akį“ sušiuolaikinti, kitaip sakant, prie mūsų priartinti.
Ir priartino - pabėgdamas į stroboskopų šviesas, į pantomimines neva alegorijas ar nuplėšdamas nuo aktorių istorinius kostiumus. Pagrindinis pjesės veikėjas, kunigaikštis Vinčensas, aprengtas pilku kostiumu, atrodė dar pilkesnis ir joks, kaip ir visi kiti. (...)
O scenoje matome tragikomediją. Grįžta kunigaikštis, o situacija normalizuojasi. Bet Shakespeare´as mums parodė demoralizuojantį valdžios poveikį ir etinį dviveidiškumą. Žinia, kai kurie gali kunigaikštyje įžvelgti, pavyzdžiui, Donaldą Tuską, o Andžele - tokį ministrą Ziobrą... Tačiau tokius palyginimus pavadinčiau pernelyg prasčiokiškais... Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose...
Renata Lipinska-Kondratowicz „Išsaugoti saiką“ (wirtualnemedia.pl)
******
(...) Lietuvių režisieriui Oskarui Koršunovui, kuris sostinės Dramos teatre stato „Akis už akį“, spektaklio vietos pakeitimas turi esminę reikšmę. Nusprendęs imtis tokios „smulkios“ ingerencijos, įvykius įkurdina „čia ir dabar“ kontekste tiesiogine prasme, ne tik per tam tikrus palyginimus ar aliuzijas. Naujajame Piotro Kamińskio vertime atsiranda tiesioginės šiandieninių Lenkijos politikų vaidų citatos, scenoje netgi nuskamba išgarsėjusi Ryszardo Petru frazė, kuria jis paragino deputatę Krystyną Pawłowicz nestuksenti sau į kaktą, kai jis jai kalba. Žodžiu, esame namuose, netgi ir jei šie namai ne visiškai mieli.(...)
Tuo metu Oskaras Koršunovas surado „Akyje už akį“ puikų erotiškai politiško kabareto su fone vykstančia tragedija scenarijų. Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio - to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo - mechanizmus. Todėl pradžioje stroboskopo blyksniuose pasirodo pantomiminės scenelės su būsimosios tragikomedijos, vykstančios valdžios ir geidulių labirinte, veikėjais.
Scena pilnai užstatyta, dideli mediniai seimo suolai su prezidiumo vietomis ir tribūna, slapti perėjimai, gausūs laiptai ir durys, skulptūros ir puošnūs užtvarai kuria scenoje labirintą, kuriame pasiklysta veikėjai, kartais pradingdami prarajoje, kai, pavyzdžiui, pasirodo, kad iškart už tribūnos yra niūrus kalėjimas. Ši dekoracija prispaudžia, tiesiogine prasme prislegia dramos veikėjus, kuriuos akivaizdžiai užgožia išorinės sąlygos. (...)
Tomasz Miłkowski „Erotiškai politinis kabaretas. Apie spektaklį „Akis už akį“ (trybuna.eu)
******
Tai gudrus ir sumanus planas. Apsukrus. Perkeliantis veiksmą į mūsų kasdienybę čia ir dabar. Perkeliantis Shakespeare´ą, lietuvių režisieriaus perrašytą labai įtaigiai pagal lenkiškas realijas. Na ir perkeliantis nauju vertimu. Tad Koršunovas ir pasako mums plastine kalba, ne pačiu tekstu, kokie mes esame. Per daug naudodamasis tuo, ką iš politinio gyvenimo patys puikiai žinome. Kasdienybės drabužį keičia totalitarizmo kostiumu (ir Kunigaikštis, ir Andželas valdžios perėmimo metu). Reikšmingiausiuose veiksmo momentuose nuolat girgždina pasmerktųjų galvas kapojančią giljotiną. Dramatiniuose momentuose atakuoja pojūčius kruvina strobotoskopo šviesa. Pakeičia veikalą pažodine, publicistine, kabaretine, farsine tikrovės parodija. Su švieslentėmis ant seimo durų. Pakabintu kryžiumi. Deputatai pasidalinę: į karingus kairiuosius ir ortodoksus krikščionis, dar karingesnius dešiniuosius. Dviprasmiškas valdančiojo elito ir paprastų piliečių pūvančio moralinio nuopuolio paveikslas. Režisierius nustebina pabaigoje į seimo salę įvesdamas antiteroristus. Iš pirmo žvilgsnio juos nesunku supainioti su teroristais. Nes tvyro sumaištis, visiškas chaosas. Mus palieka apimtus siaubo. Teigdamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Kiekvienas iš pradžių geras pokytis tėra naujas veiksmingos senos manipuliacijos variantas, naujoms sąlygoms pritaikyta galingų individų interesų kombinacija, jų vienų asmeninių poreikių, įgeidžių, nukrypimų, iškrypimų patenkinimas. Svarbu, kad valdžia leidžia viską. Leidžia tik sau - ir mėgaujasi tuo iki soties. Vieną prievartą keičia kita, dar stipresne ir kitaip klastingesne. Ir viskas prasideda iš naujo - kaip švenčiant politišką Švilpiko dieną[1]. Tik kitaip susiklosčius motyvų ir pinigų, konteksto ir aplinkybių santykiams.
Gal ir teisinga - valdžia yra teisės teroras. Beširdės, pažodinės, beatodairiškos teisės, kuri žudo patį žmogų. Jos naudojami instrumentai yra naudingas ciniškai valdančiųjų nebaudžiamumo įrankis. Valdančiųjų botagas ir jų budelis. Shakespeare´o skirstymui į gera ir bloga šiuo atveju nėra vietos. Visi be išimties moraliai pagedę, ir pakeisti, pataisyti šios apgailėtinos padėties neįmanoma. Pastangos tik epizodinės, kad būtų sugrąžinta tariama tvarka ir moralė. Apgaulinga normalumo, teisingumo pergalės vizija. Iš esmės nauja valdžia tokia pat negailestinga ir nedora. Tik kitaip.
Tas triukšmingas, publicistiškas, kabaretinis, spalvotas, stroboskopinis teatrinis lenkų tikrovės vivisekcijos paveikslas, plastikos ir choreografijos viršenybė prieš turinį, kuris interpretuojamas lokaliai, komedinė aktorystė, kartais nukopijuota, perkelia Shakespeare´o nurodytus moralinius ir etinius akcentus, kad opozicijai būtų suteikta teisė pajusti teisingumą susidūrus valdantiesiems ir paprastiems piliečiams.
Teisė nėra vienoda visiems, šiandien jau nebeturime jokių iliuzijų, abejonių, ir žinome, kad iš tikrųjų teisingumas tėra tuščias žodis. Tie, kurie turi valdžią, padarys viską, kad ją išlaikytų. O tai dar paprasčiau, kai tvyro chaosas ir sumaištis. Spektaklis tai iliustruoja. Įrodo. O biblinė saiko už saiką reikšmė - „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ - lieka svajone, iliuzija, utopija arba pasityčiojimu. Ypač kai valdantieji savo akyje nemato rąsto, tačiau su nepaprastu atidumu artimojo akyje pastebi šapelį.
Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti. Tačiau verta į tai atkreipti dėmesį. Nes ši interpretacija pernelyg konkrečiai argumentuoja. Gina. O juk Koršunovas kalba Shakespeare´o tekstu. Juokina, apgaudinėja, baugina. Įspėja.
„Akis už akį“, Shakespeare´as, Dramos teatras (blog´as „okiem-widza“)
******
Šalta, atitinkamos spalvos erdvė tampa tuo pat metu idealia vieta parodyti, kad tarp viršaus ir apačios, dangaus ir pragaro tėra labai plona riba. Kad galima ją tiesiog peržengti, ir tuos du pasaulius sujungti į vieną, kupiną brutalumo ir neteisybės. Scenoje besisklaidantys dūmai, kino projekcija ir garso takelis idealiai dera, o visa, kas seka juos, sukuria baimės ir grėsmės įspūdį, kuris nesileis nusikratomas. Tuo pat metu akivaizdu, kad šiame spektaklyje svarbu bus šis tas daugiau. Nebesvarbi tampa politinė pusė, tikėjimas, arba visa tai, kas mėgina atskirti gėrį nuo blogio. Nes scenoje kaip pragaro katile yra drėgna ir tvanku, ir visi yra negeri. Tokiose vyraujančiose sąlygose personažuose pradeda ryškėti negailestinga tiesa, slypėjusi kažkur giliausiuose kampeliuose. Jau spektaklio pradžia perkelia mus į patį to šurmulio centrą, kur blogi veikėjai pasirodo iš slėptuvių ir pradeda medžioklę.
Toje blogio migloje išryškėja ir nedidelė gėrio dalelė. Bent jau taip pradžioje atrodo, nes vėliau išaiškėja, kad po kryžiumi, Biblija ir rožančiumi slypi veidmainystė. Bažnyčia visiškai nepasirodė kaip institucija, spinduliuojanti gailestingumą - ji sudėjo rankas ir leido istorijai veikti pačiai. Tik paskutiniajai atėjus staiga ji pradeda šaukti ir puikuodamasi savo bibline išmintimi nori pakeisti šalį ir jos gyventojus. Tačiau pakanka pažvelgti į Izabelę, kurią vaidina Martyna Kowalik, kad suprastum, ką tas maldingumas pasiglemš, kur nuves. Netgi karšta malda ar vienuolės įžadai nepajėgūs pakeisti to, kas iškart matyti pačiame paviršiniame scenografijos sluoksnyje. Ir vėl apie ją kalbu, nes ji sukūrė labai daugiareikšmę erdvę, kurioje kiekviena rekvizito detalė ir netgi aktoriaus judesys turėjo savo prasmę. O ir judesys dažnai buvo dirbtinis, marionetinis, ir tai idealiai atspindėjo atsidavimą valdžiai. Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga. Tačiau pakanka pažvelgti į paskutines scenas, kad suvoktum, kokia yra galutinė šio spektaklio ištarmė.
Agnieszka Kobroń „Akis už akį“ (afiszteatralny.pl)
******
Pirmojoje spektaklio scenoje, lygiai kaip ir epiloge, yra tam tikros poetikos. Onirinė šėtoniško sapno vizija, kur Kunigaikštis (Sławomiras Grzymkowskis) muša šokio ritmą seimo pirmininko lazda, sukviesdamas į sceną demonus primenančius personažus, pirmiausia - genialią Agnieszką Warchulską, skelbia tą politinę aliuziją, kuri vystysis per visą spektaklį. Nes politikos pasaulis niekuo nesiskiria nuo viešnamio, kur viskas parduodama, turi savo kainą, reikia tik žinoti, į ką kreiptis ir kiek sumokėti.
Vizualinis spektaklio sluoksnis žiūrovų vaizduotę žadins iki pat galo. Nėščia moteris, ant galvos nusileidžianti nuo laiptų, panikos ištikti lakstantys žmonės, apgailėtinas žmogelis, pripažįstantis, kad kryžius yra svarbiausias tiesos determinantas, į žiūrovų salę besibraunantis stenotipininkas - visa čia turi antrą dugną.
Oskaras Koršunovas pripildo „Akis už akį“ inscenizaciją puikių sumanymų. Budeliui padedantis alfonsas laiko savo seimo pirmininko lazdą - šluotą, Kailiakorys, arba budelis, įsitaiso pirmininko krėsle (būdinga: nedaug tereikia, kad žmogus iš padugnių gautų valdžią!), Andželo neryžtingumas išryškėja, kai jis neužtikrinai žengia baliustrados kraštu. Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu (apie daug dalykų nesuspėjau parašyti, tačiau kada nors prie jų grįšiu).
Tačiau svarbiausia tai, apie ką kalbėjau pradžioje - kad vėl Lenkijoje turime aliuzijų teatrą, paradoksalu, sukurtą lietuvio, todėl nebus lengva jį išdėti į šuns dienas. „Akis už akį“ - tai puikus įspėjimas pagalvoti apie tai, ar tik pasaulio, valdomo sistemų , „taisymo“ mechanizmai iš tikrųjų tik neblogina padėties...
Włodzimierz Neubart „Akis už akį, arba Apie šlubuojančius valdžios mechanizmus“
******
Užmerkus akis ir klausantis žodžių, sakomų iš Dramos teatro scenos, gali kilti įspūdis, kad skamba dabartinės situacijos, įsigalėjusios šalyje, pašaipus komentaras, parašytas vos ne vakar.
Ir tai susiję ne tik su nauju (labai geru) Piotro Kamińskio vertimu. Baisu pagalvoti, kiek Shakespeare´o „Akyje už akį“ - tikrovės diagnozė, kuri pasirodo vis dar teisinga praėjus keturiems šimtams suvirš metų po jos sukūrimo.
Viskas čia įtartina, moraliniu požiūriu dviprasmiška, veidmainiška, nedora, kupina apsimetinėjimo, nors posėdžių salėje skamba deklaracijos apie teisingus nuosprendžius ir teismus. Pasaulio, kuriame, nors teisės ribos seniai peržengtos, visiškai neabejojama tarnybomis, vienintele instancija beveik iki pat pabaigos lieka Andželas (Przemysławas Stippa) - paleistuvis, apsimetantis dorovingu, kuriam valdžia, gobšumas, o taip pat geiduliai atėmė regėjimo skaidrumą, sveiką protą ir širdį. Tas pasaulis, išsidriekęs tarp seimo, teismo ir vienuolyno, atrodo ankštas, pučiasi nuo ciniškų pašnekesių, melagingų nuosprendžių, manipuliacijų, intrigų ir sąmokslų. Jame pilna dviveidžių, nenuspėjamų pamišėlių, bet guodžia tai, kad yra ir tokių, kurie nepaisydami pasekmių, trokšta išlikti ištikimais sau, savo principams, tiesai, kurios atskleidimas netgi gali kainuoti gyvybę. Tačiau nesileiskime suklaidinami: netgi tie tariamai patys kilniausi taip pat nėra be trūkumų. Tad nežinia, į kurią pusę pasukti, kur ieškoti pagalbos arba bent jau paguodos.
Scenografija primena labirintą, iš kurio nepavyks ištrūkti, kurio atsarginių išėjimų (tiesiogine ir perkeltine prasme) trūkumas lemia absurdišką pabaigą. Tad Gintaro Makarevičiaus sukurtas statinys nustoja būti vien iliustratyvia dekoracija tam, kas vyksta čia ir dabar, bet įgauna universalios erdvės bruožų. Jos dėka, bet visų pirma dėl aktorių, spektaklis, kuris mažiausiai kelis kartus lengvai galėjo nuslysti paprasto politinio kabareto link, kur aliuzija veja aliuziją, atsispiria šiai pagundai. Ansamblišką aktorių vaidinimą apibūdina ypatingas „abipusiškumas“ - suvokiamas kaip dėmesys ir atidumas partneriui, jautrumas jo reakcijoms, „kamuolio atmušimas“, nuolatinis partnerių apsikeitimas energija. Replikomis keičiamasi lengvai, su humoru ir jautriai.
Teatras ir maskaradas paradoksaliu būdu atskleidžia niekšiškumą. Tačiau atpildas už tai yra lemtingas ir netiesioginis, toks, kad niekas nesudrumstų finalinio džiaugsmo ir tvirtinimo, kad gyvenimas yra gražus. Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.
Aleksandra Rembowska „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta...[2]“ (teatralny.pl)
*****
Daug dėmesio skiriama kūniškai aktorių raiška, ir tai gali stebinti, ypač tokiame teatre, kuris su tokia pagarba vertina žodį ir lukštena jame slypinčias prasmes (rašau „gali stebinti“; lenkų kūrėjams vis sunkiau surasti teksto ir įaudrinto aktoriaus fiziškumo lygsvarą). Abu naratyviniai pradai papildo vienas kitą. Viešnamio-parlamento pasaulyje, kuris atiduotas vietininko priežiūrai, iš pirmo žvilgsnio vyrauja iškreipta retorika, sutelkta aplink trumpalaikę kiekvieno nuožiūrą. Valdžios nereprezentuoja publicistiniai intarpai (pavyzdžiui, kryžius rėksnių rankose traktuojamas ir kaip skydas, ir kaip kardas, taip pat ir nelyginant šūkis: „Dink, seni!”) - laimei, nevirstantys pigiu plakatu. Tokie epizodai į veiksmą įjungti su subtilios pašaipos atspalviu.
Pagrindinė spektaklio ašis visų pirma yra dviejų veikėjų susidūrimas - tai Kunigaikštis, kurio portretą sukūrė Sławomiras Grzymkowskis, ir Andželas, kurį įkūnijo Stippa. Aktoriai kuria skirtingus valdžios pavidalus, nors įsižiūrėjus į jų santykius iš tam tikros perspektyvos, galima padaryti išvadą, kad kai kurie akcentai buvo sumaišyti. Andželas paprastai suvokiamas kaip teroro arba nuo valdžios apsvaigusio jos šalininko įsikūnijimas. Tuo tarpu scenoje pasirodo neurasteniškas galantas, kuris pasiūlymą užimti vietininko pareigas sutinka isteriškai juokdamasis. Neilgai trukus priešais įėjimą į posėdžių salę pasidaro asmenukę. Andželas vartosi po sceną apimtas traukulių, kai Izabelė mainais į brolio gyvybę siūlo savo nekaltybę. Vietininko asmenyje tūno kažkoks sunkiai apčiuopiamas drovumas ir atsargumas, išryškėjantis susidūrus su erotika ir valdžia (ergo: dviem esminėmis jėgomis, kurios verčia suktis pasaulį), lygiai kaip Andželas prievarta atsidūrė sistemoje, kurios iki galo nesupranta - nors stengiasi savimi pasitikėti. Psichologinį portretą vainikuoja garsių žodžių iš „Fausto“ parafrazė. Tam tikru metu Andželas pasakys: „Trokšdamas gero, daro bloga“[3]. Būtent tokiuose šmėkštelinčiuose ženkliuose glūdi absoliutus - nors neakivaizdus - režisūrinės interpretacijos maištingumas.
Spektaklį užbaigia efektingas finalas. Tariamas kunigaikščio atvykimas sukelia sąmyšį. Izabelė, kai kurių vertinama kaip šventoji, savo lūpas suteršia populistine agitacija. Kitaip savo šou vaidina Mariana (nors tik „vaidina“ ir tik „šou“). Priešingose scenos pusėse - rėkiantys sąvadautojai ir dvasiškiai, mosuojantys šventenybėmis. Ir dar kartą keičiasi apšvietimas; šiuokart ekrane pasirodo žodis „maidenhead“. Shakespeare´o mergystė arba nekaltybė čia yra ne tik kūniška kategorija - tai visų pirma minties būsena, nesutepta politinio profiliavimo. Tačiau nėra ko savęs apgaudinėti; šita pelkė įtraukia visus. Todėl, nors tai pernelyg akivaizdus ir nuvalkiotas sprendimas, į sceną įžengia ginkluota brigada. Pasaulis susitingsta stop-kadre; valdovas ir jo maištininkė sutuoktinė pavirsta tamsiais siluetais, išsiskiriančiais kruvinai raudoname fone. Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje - vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.
Agata Tomasiewicz „Cupido dominandi[4]“ (Teatr dla Was)
******
Vertimus atrinko ir parengė OKT/Vilniaus miesto teatras
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius
[1] Švilpiko diena (angl. Groundhog Day) - tradicinė šventė, minima Amerikoje vasario 2 d. Jei diena apsiniaukusi, švilpikas išlįs iš savo urvo, ir pavasaris bus ankstyvas; jei saulėta - švilpikas pamatys savo šešėlį ir grįš atgal į urvą, o žiemiški orai laikysis dar šešias savaites. - Vert.
[2] Mt 7-2
[3] Johanno Wolfgango Goethe´s „Fausto“ eilutė - Mefistofelio teksto fragmentas: „[Jėga], kuri tik blogio siekia, tačiau jos darbai geri“. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas.
[4] Publijaus Tacito (apie 56-po117) frazės cupido dominandi cunctis adfectibus flagrantior est (Aistra valdyti degina labiau už visas kitas) fragmentas.
„Kultūros barų“ žurnalas Nr.4 paskelbė žurnalistės Editos Degutienės straipsnį pagal Lenkijos žiniasklaidos publikacijas, skirtas Oskaro Koršunovo spektakliui, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas ir kaip „Dovis už dovį“.
Oskaro Koršunovo „Dovis už dovį“ Varšuvoje
Pastaraisiais metais Lenkijos teatrai vis dažniau kviečia režisierius iš užsienio - iš Brazilijos, iš Rusijos, iš Serbijos, bet dažniausiai iš Lietuvos. Net kelis spektaklius kiek anksčiau režisavo Yana Ross, o visai neseniai varšuviečiai vieną po kito pamatė Eimunto Nekrošiaus „Vėlines“ pagal Adomą Mickevičių ir Oskaro Koršunovo „Dovis už dovį“ pagal Williamą Shakespeare´ą.
Lenkijos žiniasklaida svečių spektaklius vadina gaivaus oro gūsiu, rodančiu naują požiūrį į teatrą ir į tikrovę, kurioje gyvename.
Prieš premjerą Varšuvos dramos teatre Koršunovas žurnalistams sakė: „Tai pasakojimas apie valdžią, jos dramą ir absurdą. Shakespeare´as klausia, ar valdantieji gali būti teisingi ir moralūs, ar jie tik manipuliuoja morale, kad paverstų ją savo tarnaite, kai gaus valdžią. Visų Shakespeare´o dramų tema - valdžia ir jos santykis su meile, o jų neįmanoma suderinti. Valdžios mechanizmai visada tokie patys, laikmetis nedaro jiems įtakos. Kita svarbi Shakespeare´o tema - teisė ir su ja susijusios problemos...
Europoje juntama demokratijos krizė, valdžios krizė, kyla klausimas, kur visa tai nuves?
Teatre mėgstu analizuoti aktorių ir publikos santykį. Neįmanoma išvengti šios analizės. Ypač šiandien, kai teatras suprantamas visai kitaip negu anksčiau. Teatras - keistas dalykas. Nors spektaklį galima pamatyti įsijungus kompiuterį, žmonės vis dėlto eina į teatrą. Reikėtų klausti, kodėl atėjote? Tai labai svarbus klausimas. Mano atsakymas į jį būtų toks: daug lemia teatre vykstantis bendravimas, kuris ypač svarbus. Tą ypatingumą reikia suvokti ir nuolat apie jį priminti...“
Pristatydami spektaklį „Dovis už dovį“, interneto portalai ir spauda pabrėžė, kad režisierius yra daugelio reikšmingų apdovanojimų laureatas, aukštai įvertintas Edinburgo, Avinjono, Torunės, Norvegijos ir, žinoma, Lietuvos festivaliuose: „Šis menininkas sukūrė tik jam būdingą specifinę scenos kalbą, jo teatras ne vien atspindi šiandieną, bet ir pranašauja ateitį.“
Izabela Szymanska dienraštyje Gazeta Wyborcza rašo: „Koršunovas į teatrą pateko dėl... blogo elgesio mokykloje. Už bausmę buvo nusiųstas į dramos būrelį. O tuo metu, kai svarstė, ką studijuoti, Lietuvos scenose spektaklius statė režisieriai vizionieriai, vienas iš jų - Eimuntas Nekrošius. Poetiška sceninė jų vaizduotė davė Koršunovui impulsą eiti būtent šiuo keliu. Šiandien jis - vienas žymiausių lietuvių režisierių, dirbantis daugelyje šalių, tarp jų Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje, Norvegijoje...
Savo režisūrinį kelią jis pradėjo nuo oberiutų, brutalistų kūrinių statymo. Koršunovo spektakliai ne kartą buvo rodomi Torunės festivalyje Kontakt, ne per seniausiai jis ten pristatė „Žuvėdrą“ pagal Antoną Čechovą. Varšuvos publika šį režisierių įsiminė 2013 m., kai per Nacionalinių teatrų susitikimus pamatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“. Tačiau jau keletą metų jį labiausiai vilioja Shakespeare´o kūriniai. Pats prisipažįsta, kad į negyvenamąją salą pasiimtų Bibliją ir Shakespeare´o veikalus. Shakespeare´ui skirtame festivalyje Gdanske lietuvių menininkas parodė „Romeo ir Džuljetą“, „Vasarvidžio nakties sapną“, „Hamletą“, „Mirandą“ pagal Shakespeare´o „Audrą“. Svarbiausias, sunkiausias ir įdomiausias buvo, yra ir bus „Hamletas“. „Kuo labiau įsigilini į „Hamleto“ tekstą, tuo geriau supranti, koks begalinis žmogaus dvasios kosmosas, kuriame pilna juodųjų skylių. Galime tik vos vos prie jų priartėti, nes jos tokios didelės ir gilios, kad nematome nei krašto, nei dugno“, - teigia režisierius.
„Dovis už dovį“ - retai statoma drama. Jos tema - valdžia. Koršunovas, 20 metų gyvenęs Sovietų Sąjungoje, iš arti matė įvairius valdžios modelius. Bet, jo manymu, visi jie iš esmės vienodi. Kad ir kokia būtų politinė sistema, valdantieji veikia pagal panašias schemas. Shakespeare´as savo kūriniuose atskleidė žmonių valdymo mechanizmų matricas, būdingas visais laikais. „Kai statau jo pjeses, nekyla abejonių, kad jis kalba apie dabartį ir daro tai net įžvalgiau negu bet kuris mūsų dienomis kuriantis dramaturgas, - sako režisierius. - Kai statėme dramą „Dovis už dovį“, atsiskleidė, kaip puikiai jis perteikia visuomeninius ir politinius procesus, šiandien kankinančius Europą. Vyksta demokratijos ir valdžios krizė, nežinome, kur link visa tai nuves, ar mūsų laukia labai rūstūs, griežti laikai, o gal atvirkščiai - įstatymai, teisingumas ir elgesys darysis liberalesni? Kad pasaulis keičiasi globaliai ir lokaliai, jaučiame visi, tą rodo net žmonių tarpusavio santykiai. Shakespeare´o pjesėse narpliojama tema, kaip kovojama dėl absoliučios valdžios, mano įsitikinimu, šiandien ypač aktuali“, - cituoja režisierių Szymanska.
Gazeta Prawna kultūros puslapyje spektaklį „Dovis už dovį“ aptarė žinomas kritikas Jacekas Wakaras, gerai pažįstantis Lietuvos teatrą:
„Nors pastaraisiais metais režisuoti Varšuvoje ryžtasi nemažai užsieniečių, Koršunovas tarp jų užima ypatingą vietą. Jis jau yra dirbęs sostinės teatre Studio - Mažojoje salėje pateikė vieną iš savo poetinių seansų, paremtų oberiutais. Nuo to laiko jo pozicija teatro pasaulyje smarkiai pasikeitė. Lietuvoje jis pasirinko savąjį kelią, išsilaisvindamas iš galingojo Eimunto Nekrošiaus įtakos. Netrukus per teatrinius Varšuvos susitikimus pamatysime Slobodziankos „Mūsų klasę“, jo pastatytą Osle. Šis režisierius dirba ir Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, jo kalendoriuje kiekviena minutė užpildyta. Lenkijos festivaliuose Koršunovas dalyvauja dažnai ir ne kartą parodė puikius, talentingus spektaklius. Šedevru galima vadinti jo „Išvarymą“ - didžiulę freską lietuvių emigracijos į Didžiąją Britaniją tema. Apstulbino ir sužavėjo „Miranda“ pagal Shakespeare´o „Audrą“. Ten vaidino vos du aktoriai - Prosperas, senas, nusigyvenęs, politinės sistemos sužalotas inteligentas, mažame bute, nuo grindų iki lubų prigrūstame knygų, moko gyventi savo dukrą, o sala egzistuoja tik jo vaizduotėje. Dar stipresnį įspūdį padarė pusiau autobiografinis Koršunovo „Hamletas“, kuriame pagrindinis herojus kovoja ne tik su lemtimi, bet ir su priklausomybe nuo alkoholio. Režisierius ne kartą yra sakęs, kad nuo alkoholizmo jį išgelbėjo teatras.
Kiekvienam teatrui garbė pasikviesti Koršunovą. Iš pradžių Varšuvos dramos teatras ketino adaptuoti kokį nors Fiodoro Dostojevskio romaną, tačiau nutarta imtis Shakespeare´o. Visi, kas yra matę ankstesnes Koršunovo inscenizacijas pagal didžiojo britų rašytojo kūrinius, tikėjosi, kad lietuvių menininkas, statydamas spektaklį „Dovis už dovį“, atvers naujas genijaus kūrybos gelmes. Nors ši drama atliepia turbūt kiekvieną epochą, Lenkijoje reikšmingų jos pastatymų būta mažai. Mano atmintyje išliko Annos Augustinowicz prieš keletą dešimtmečių režisuotas spektaklis - asketiškas, bet atskleidžiantis visas herojų emocijas ir pragaištingus instinktus. Kitaip tariant, būtent tai, ko stinga Koršunovo spektaklio personažams.
Nors pjesės veiksmas vyksta Vienoje, Dramos teatro scenoje matome Seimo salę, tiksliau tariant, prezidiumui skirtą plotą. Yra vieta maršalkai ir jo pavaduotojams, o apačioje - susipykusioms grupuotėms. Monumentali konstrukcija daro įspūdį, tačiau įkyriai primeta pastatymo interpretaciją. Shakespeare´as parašė dramą apie tai, kaip sunku suderinti valdžią ir moralę, nes valdžia demoralizuoja net padorius, sąžiningus žmones. O Koršunovas sukūrė spektaklį apie valdžios kvailumą ir niekšybes, apie tai, kad pasaulio neįmanoma pakeisti, kai siautėja teroras, o nauji viešpačiai į hierarchijos viršūnes iškyla, mojuodami ginklais. Kai kurie šio spektaklio fragmentai gal ir efektingi, tačiau, turint omenyje, kas jį režisavo, stebina akivaizdus paviršutiniškumas. Koršunovas paaukoja tai, kas priklauso moralės sferai, sureikšmindamas satyrinį dramos sluoksnį.
Tad juoko daug, vieni triukai geresni, kiti prastesni. Erzina laikraštiniai sąmojai. Cituojamas buvęs premjeras Milleris, vaizduojamas buvęs pirmininkas Lepperis, mėgdžiojama deputatė Pawlowicz... Spektaklis tampa vien pramoga, kabaretu, absoliučiai neatitinkančiu lietuvių režisieriaus lygio.
Žinoma, negalima sakyti, kad „Dovyje už dovį“ nėra pavykusių scenų. Viena iš tokių - kunigaikščio vizijose iškylantis prologas ir epilogas.
Vis dėlto šiam Dramos teatro pastatymui akivaizdžiai trūksta išraiškingų protagonistų. Izabelės vaidmenį Martyna Kowalik kuria, apsiribodama vien tuščia retorika, atmetus žodžius, šis personažas bereikšmis. Angelo niekšiškumą Przemyslawas Stippa pabrėžia tik kietai sučiauptomis lūpomis ir tiesia laikysena. Dramai, sukrėtusiai kunigaikštį, kuris trokšta išbandyti pasaulį, patikrinti, kiek jame blogio, kad galėtų šį tą sužinoti ir apie save, nelieka vietos...
Šis pastatymas Varšuvos teatre - tai sklandus, bet supaprastintas žaismas Shakespeare´o kūrinio tema. Jį žiūrime be gilesnio jaudulio. Jeigu prieš keletą savaičių kas nors būtų man pasakęs, kad tokį spektaklį Varšuvoje pastatys Oskaras Koršunovas, būčiau pamanęs, gal tas žmogus pamišo,“ - baigia recenziją Jacekas Wakaras.
Žiniasklaidoje apstu atsiliepimų apie naujausią lietuvių režisieriaus pastatymą Varšuvoje. Kalba, rašo ir teatrologai, ir eiliniai žiūrovai. Deja, nuomonės daugiausia neigiamos. Antai vienas kritikas savo tinklaraštyje apgailestauja: „Koršunovą priskiriu mėgstamiausiems savo režisieriams. Esu matęs daug puikių jo spektaklių. Gal ir nevertėtų kreipti dėmesio, kad iš Shakespeare´o „Dovio už dovį“ jis padarė nevykusį, nuobodų vaidinimą... Tačiau publicistinio populizmo, persmelkusio šį pastatymą, lygis yra intelektualiai kompromituojantis.
Būtina pasakyti, kad Koršunovas sugeba viską: turi fenomenalų ritmo pojūtį, efekto supratimą ir iš tikrųjų meistriškai operuoja forma. Deja, panaudoja tai netikusiam, propagandiniam tikslui - primityvaus skonio tenkinimui... Kur jau jam iki Nekrošiaus metafizikos!..
Banaliam konstatavimui, kad „bet kokia valdžia yra bloga“, gaila laiko, o propagandai, kad partija, dabar turinti daugumą mūsų Seime, yra tokia pat niekam tikusi kaip ir jos oponentai, gaila visuomenės pinigų, nes tai netiesa...
Tai kur kas blogiau negu neišnaudota proga - tai kvailas teatras.“
Aštrios, netgi tūžmingos kritikos fone malonu interneto portale, kuris skirtas Lenkijos teatrui, skaityti teatrologės Agatos Tomasiewicz svarstymus: „Scenoje matome parlamento salę, kurios fone - pragaras. Iš abiejų pusių - laiptai, vieni veda prie paprastų durų, kiti - prie durų, virš kurių kabo kryžius. Tribūnoje prie pat maršalkos lazdos, lyg striptizo klube aplink stulpą, gundomai raitosi ponia Przewalska... Šis klaikus vaizdas dvelkia efektingu erotizmu, vis dažniau lydinčiu Shakespeare´o interpretacijas. Koršunovo „Dovyje už dovį“ toks pasaulio eksponavimas visiškai pagrįstas, nes čia susiduriame su, ko gero, aiškiausia Shakespeare´o kūrybos vizija. Cupido dominandi - tai dar Tacito aprašytas reiškinys, rodantis begalinį valdžios troškimą. Kūniškų aistrų susipynimas su absoliučios kontrolės geismu akivaizdus kiekviename žingsnyje. Abi šios kategorijos sąveikauja tarpusavyje ir nulemia viena kitą.
Vertėtų atkreipti dėmesį į Vestos Grabštaitės choreografiją. Ji išgauna ypatingą aktorių kūnų ekspresiją - tai atrodytų keista teatre, kuris jaučia tokį pietetą žodžiui ir tiesiog išlukštena jame slypinčias prasmes. Abu šie raiškos elementai papildo vienas kitą... Publicistiniai intarpai, laimė, nevirsta pigiais plakatais. Jie įpinami į veiksmą su subtiliai pašaipia gaidele... „Didžiosios valdžios“ pjautynes papildo tragikomiškos scenos, iš kurių sklinda ir juokas, ir liūdesys.
Koršunovo ryšiams su Lenkija nestinga politinio kolorito. Šiemet į Varšuvos teatrinius susitikimus jis atveš Osle pastatytą „Mūsų klasę“, kiek anksčiau pristatė talentingąjį „Išvarymą“. Dabar turime galimybę pamatyti naujo stiliaus politinį teatrą, tiesa, ištikimą tekstui, tačiau, nepaisant to, šiuolaikišką, puikiai aktorių atliekamą, inteligentišką. Kvaila būtų nepasinaudoti šia puikia proga“, - baigia rezenciją Agata Tomasiewicz.
Parengė Edita Degutienė
