Po „Semelės“ premjeros liūdna dėl vieno: opera nekartojama

Asta Andrikonytė 2017-01-31 lrytas.lt, 2017 01 27
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka

aA

Turbūt ne vienas prieš naujausią Baroko operos teatro (BOT) spektaklį - Georgo Friedricho Händelio „Semelę“ - nuogąstavo, kad bus nuobodoka. Juk kompozitorius vadino šį veikalą „opera oratorijos maniera“, o oratorija - tai statika.

Be to, ši opera - mitologiniu siužetu, apie Tėbų karaliaus Kadmio dukros princesės Semelės ir meilės dievo Jupiterio žmonos Junonos konkurenciją dėl vietos šalia Jupiterio dievų pilyje. G.F.Händelis operai panaudojo dar 1705 metais Williamo Congreve'o pagal Ovidijaus „Metamorfozes“ sukurtą libretą. Taigi laukė beveik tris valandas trunkanti žmonių ir dievų meilės drama.

Tačiau laikas premjeroje prabėgo nepastebimai. Vos pakilus uždangai, publiką sužavėjo elegantiški dailininkės Jolantos Rimkutės kostiumai bei aksesuarai, sujungę minimalizmą ir baroką, rafinuota jų spalvų gama, atsikartojanti kompaktiškame ir mobiliame scenovaizdyje (scenografė Kristina Kasparavičienė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas).

Tarp operos ir oratorijos žanrų pasiklydusi „Semelė“ įtraukė į dinamišką spektaklį, kuriame muzikaliai judėjo choras (Vaclovo Augustino vadovaujama „Jauna muzika“), o baleto talentai - zefyrai tarp savo choreografinių scenų (choreografė Erika Vizbaraitė), stumdė dekoracijas, be to, šoko ir kai kurie solistai, veikė spalvingi, smagiai pašaržuoti (Junona, Iridė) personažai.

Režisierius Vilius Malinauskas, iki šiol reiškęsis daugiausia dramos teatre, sukūrė su kolegomis darnų, muzikalų spektaklį. Reikliausi baroko specialistai galėjo jame pasigesti stilistinių muzikavimo subtilybių. Tačiau, kaip pastebėjo BOT veiklą sekanti muzikologė Aleksandra Pister, šis trupės darbas liudija akivaizdžią pažangą. „Šį kartą nebuvo solistų, iškritusių iš stilistinio konteksto. Jautėsi, kad orkestras (dirigentas Mantas Jauniškis) labiau susigrojęs, įgijo barokinio muzikavimo įgūdžių. Bendras lygis pakilo, o tobulėti visada yra kur ir patiems geriausiems“, - kalbėjo A.Pister.

Pagyrimų ypač nusipelnė sudėtingą Semelės partiją virtuoziškai atlikusi Lina Dambrauskaitė ir puikiai dainavęs „Jaunos muzikos“ choras, o scenine įtaiga džiugino daugelis artistų - ypač Algirdas Bagdonavičius (Atamantas), Vitalija Mikštaitė (Junona), Aistė Pilibavičiūtė (Iridė). Jupiterį dainavo Andrius Bartkus, Kadmą ir Somną - Tadas Girininkas, Iną - Rūta Vosyliūtė, Apoloną - Edgaras Dovidovičius.

Spektaklio kūrėjai pasirūpino ir švieslente bei spausdintu libretu, kuo publiką ne visada palepina net svarbiausios mūsų meno institucijos.

Labai gaila, kad BOT negali kartoti savo projektų. Pasak teatro meno vadovo Viktoro Gerasimovo, tai - per brangu. O gal pavyktų rasti rėmėjų „Semelei“? Ją turėtų pamatyti daugiau žmonių.

recenzijos
  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.