Po „Semelės“ premjeros liūdna dėl vieno: opera nekartojama

Asta Andrikonytė 2017-01-31 lrytas.lt, 2017 01 27
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka

aA

Turbūt ne vienas prieš naujausią Baroko operos teatro (BOT) spektaklį - Georgo Friedricho Händelio „Semelę“ - nuogąstavo, kad bus nuobodoka. Juk kompozitorius vadino šį veikalą „opera oratorijos maniera“, o oratorija - tai statika.

Be to, ši opera - mitologiniu siužetu, apie Tėbų karaliaus Kadmio dukros princesės Semelės ir meilės dievo Jupiterio žmonos Junonos konkurenciją dėl vietos šalia Jupiterio dievų pilyje. G.F.Händelis operai panaudojo dar 1705 metais Williamo Congreve'o pagal Ovidijaus „Metamorfozes“ sukurtą libretą. Taigi laukė beveik tris valandas trunkanti žmonių ir dievų meilės drama.

Tačiau laikas premjeroje prabėgo nepastebimai. Vos pakilus uždangai, publiką sužavėjo elegantiški dailininkės Jolantos Rimkutės kostiumai bei aksesuarai, sujungę minimalizmą ir baroką, rafinuota jų spalvų gama, atsikartojanti kompaktiškame ir mobiliame scenovaizdyje (scenografė Kristina Kasparavičienė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas).

Tarp operos ir oratorijos žanrų pasiklydusi „Semelė“ įtraukė į dinamišką spektaklį, kuriame muzikaliai judėjo choras (Vaclovo Augustino vadovaujama „Jauna muzika“), o baleto talentai - zefyrai tarp savo choreografinių scenų (choreografė Erika Vizbaraitė), stumdė dekoracijas, be to, šoko ir kai kurie solistai, veikė spalvingi, smagiai pašaržuoti (Junona, Iridė) personažai.

Režisierius Vilius Malinauskas, iki šiol reiškęsis daugiausia dramos teatre, sukūrė su kolegomis darnų, muzikalų spektaklį. Reikliausi baroko specialistai galėjo jame pasigesti stilistinių muzikavimo subtilybių. Tačiau, kaip pastebėjo BOT veiklą sekanti muzikologė Aleksandra Pister, šis trupės darbas liudija akivaizdžią pažangą. „Šį kartą nebuvo solistų, iškritusių iš stilistinio konteksto. Jautėsi, kad orkestras (dirigentas Mantas Jauniškis) labiau susigrojęs, įgijo barokinio muzikavimo įgūdžių. Bendras lygis pakilo, o tobulėti visada yra kur ir patiems geriausiems“, - kalbėjo A.Pister.

Pagyrimų ypač nusipelnė sudėtingą Semelės partiją virtuoziškai atlikusi Lina Dambrauskaitė ir puikiai dainavęs „Jaunos muzikos“ choras, o scenine įtaiga džiugino daugelis artistų - ypač Algirdas Bagdonavičius (Atamantas), Vitalija Mikštaitė (Junona), Aistė Pilibavičiūtė (Iridė). Jupiterį dainavo Andrius Bartkus, Kadmą ir Somną - Tadas Girininkas, Iną - Rūta Vosyliūtė, Apoloną - Edgaras Dovidovičius.

Spektaklio kūrėjai pasirūpino ir švieslente bei spausdintu libretu, kuo publiką ne visada palepina net svarbiausios mūsų meno institucijos.

Labai gaila, kad BOT negali kartoti savo projektų. Pasak teatro meno vadovo Viktoro Gerasimovo, tai - per brangu. O gal pavyktų rasti rėmėjų „Semelei“? Ją turėtų pamatyti daugiau žmonių.

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.