Po „Semelės“ premjeros liūdna dėl vieno: opera nekartojama

Asta Andrikonytė 2017-01-31 lrytas.lt, 2017 01 27
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka

aA

Turbūt ne vienas prieš naujausią Baroko operos teatro (BOT) spektaklį - Georgo Friedricho Händelio „Semelę“ - nuogąstavo, kad bus nuobodoka. Juk kompozitorius vadino šį veikalą „opera oratorijos maniera“, o oratorija - tai statika.

Be to, ši opera - mitologiniu siužetu, apie Tėbų karaliaus Kadmio dukros princesės Semelės ir meilės dievo Jupiterio žmonos Junonos konkurenciją dėl vietos šalia Jupiterio dievų pilyje. G.F.Händelis operai panaudojo dar 1705 metais Williamo Congreve'o pagal Ovidijaus „Metamorfozes“ sukurtą libretą. Taigi laukė beveik tris valandas trunkanti žmonių ir dievų meilės drama.

Tačiau laikas premjeroje prabėgo nepastebimai. Vos pakilus uždangai, publiką sužavėjo elegantiški dailininkės Jolantos Rimkutės kostiumai bei aksesuarai, sujungę minimalizmą ir baroką, rafinuota jų spalvų gama, atsikartojanti kompaktiškame ir mobiliame scenovaizdyje (scenografė Kristina Kasparavičienė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas).

Tarp operos ir oratorijos žanrų pasiklydusi „Semelė“ įtraukė į dinamišką spektaklį, kuriame muzikaliai judėjo choras (Vaclovo Augustino vadovaujama „Jauna muzika“), o baleto talentai - zefyrai tarp savo choreografinių scenų (choreografė Erika Vizbaraitė), stumdė dekoracijas, be to, šoko ir kai kurie solistai, veikė spalvingi, smagiai pašaržuoti (Junona, Iridė) personažai.

Režisierius Vilius Malinauskas, iki šiol reiškęsis daugiausia dramos teatre, sukūrė su kolegomis darnų, muzikalų spektaklį. Reikliausi baroko specialistai galėjo jame pasigesti stilistinių muzikavimo subtilybių. Tačiau, kaip pastebėjo BOT veiklą sekanti muzikologė Aleksandra Pister, šis trupės darbas liudija akivaizdžią pažangą. „Šį kartą nebuvo solistų, iškritusių iš stilistinio konteksto. Jautėsi, kad orkestras (dirigentas Mantas Jauniškis) labiau susigrojęs, įgijo barokinio muzikavimo įgūdžių. Bendras lygis pakilo, o tobulėti visada yra kur ir patiems geriausiems“, - kalbėjo A.Pister.

Pagyrimų ypač nusipelnė sudėtingą Semelės partiją virtuoziškai atlikusi Lina Dambrauskaitė ir puikiai dainavęs „Jaunos muzikos“ choras, o scenine įtaiga džiugino daugelis artistų - ypač Algirdas Bagdonavičius (Atamantas), Vitalija Mikštaitė (Junona), Aistė Pilibavičiūtė (Iridė). Jupiterį dainavo Andrius Bartkus, Kadmą ir Somną - Tadas Girininkas, Iną - Rūta Vosyliūtė, Apoloną - Edgaras Dovidovičius.

Spektaklio kūrėjai pasirūpino ir švieslente bei spausdintu libretu, kuo publiką ne visada palepina net svarbiausios mūsų meno institucijos.

Labai gaila, kad BOT negali kartoti savo projektų. Pasak teatro meno vadovo Viktoro Gerasimovo, tai - per brangu. O gal pavyktų rasti rėmėjų „Semelei“? Ją turėtų pamatyti daugiau žmonių.

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį (mažas miestas ir didelė širdis). Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.