Spalio 27 d. „Meno forte“ Vilniuje ir lapkričio 3 d. Žvejų rūmuose Klaipėdoje [buvo] ypatinga galimybė pamatyti šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Bado meistras“, sukurtą pagal žymiausio XX a. austrų rašytojo Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Tai - paskutinis spektaklis, pastatytas ir iki šiol vaidinamas „Meno forte“. Šios unikalios erdvės grindys - kaip paties Bado meistro suaižėjęs skrandis, ši Vilniaus sakrali erdvė liko kaip Bado meistro širdis, plakanti ir šiandien. Kol gyvas spektaklis, kol gyvi prisiminimai, kol spektaklį lanko žiūrovai, gyvas ne tik „Bado meistras“, bet ir pats Nekrošius.
Visiškas grynuolis
Analizuoti E. Nekrošiaus pastatymus buvo ir bus įdomu ir naudinga, nes jis mokė mus būti žmonėmis. Jo sukurtų spektaklių personažai bandydavo įlipti į mus ir įlipdavo. Paprasti, tikintys ir laukiantys. Nekrošius, rodos, pačiu paprasčiausiu sceniniu veiksmu tapdavo mistiku, metafiziku, sugebančiu lyg ant delno išdėliotame veiksme užduoti sudėtingiausius būties klausimus. Ir šis mokėjimas kiekvieną kartą iš naujo, it Leonardo da Vinci laboratorijoje, neatsisakant savo braižo, ragino kurti naujas spektaklio lygtis. Šis mokėjimas ne žodžiais, o materializuotomis mintimis skatino skaityti sudėtingiausius tekstus, kiekvieną kartą iš naujo skelbė režisieriaus jaunystę.
Žvelgdamas iš šios dienos, mąstydamas apie režisieriaus E. Nekrošiaus fenomeną, dvidešimt penkerius metus kartu dirbęs šviesos dailininkas, „Meno forto“ direktorius Audrius Jankauskas kalbėjo: „Mano darbo su Nekrošiumi patirtis gana didelė. Taip, jis buvo didis menininkas, bet man įsimintiniausia yra jo žmogiškųjų vertybių sistema. Viename žmoguje - ypatingai išgryninta vertybių sistema! Nekrošius sakydavo: „Turiu santykį į Dievą, turiu santykį į žmogų.“ Jis pasižymėjo neįtikėtinai gera intuicija. Per visą šį laiką tai paveikė ir mane: daugeliu atveju ši sistema man tapo matu mąstant apie meną, gyvenimiškas situacijas. Objektyviai Nekrošių įvertinti kaip menininką - atskirų mokslinių darbų tema. Tuo labiau kad jo kūryba įvairi. Net tuo laikotarpiu, kai aš su juo kartu dirbau, jis labai kito. Kalbant apie „Bado meistrą“ (2015), akivaizdu, kad tai nebūdingas jo kūrybai mažo formato darbas. Kafkos tekstas - tik šešių puslapių, bet man atrodo, kad šis spektaklis yra ypatingai nekrošiškas. Tai - visiškas grynuolis. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę. Bet akivaizdu, kad jis sukurtas būtent per tai, per jo - menininko - išgyvenimų prizmę. Tie, kurie jį pažinojo, sekė jo kūrybą, mato akivaizdžias paraleles.“
Tokį mato savo gyvenimą
Tai, ką sukūrė E. Nekrošius spektaklyje „Bado meistras“, į atmintį įsirėžė visam gyvenimui. Teatro meistras teatro priemonėmis parodė pasaulį, kuriame be duonos ir vandens gyvena siela.
Gyvenimas - lyg kambario atspindys. Ant sienos - asketiško interjero detalės: simetriškai pakabinti paveiksliukai, ant Thonet stiliaus kėdės sėdinti mergaitė, rūbų kabykla su vienišu skėčiu, nes daugiau nėra ką kabinti... Vienintelis tų identiškų kambarių įveiksminimas - ant vinies pakabintas paveikslo rėmas. Būtent šis rėmas ir priklauso tam gyvenimui, kuris vaidinamas scenoje. Nekrošius tapo paveikslą tokį, kokį mato savo gyvenimą. Aktoriai Viktorija Kuodytė, Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis, atrodytų, neskubriai vaidindami, pasakoja kafkišką Bado meistro istoriją, tačiau netrukus supranti, kad kiekvienas V. Kuodytės ištartas žodis ar judesys tarytum atskleidžia režisieriaus kuriamo pasaulio potekstes. Mintimis sceninis gyvenimas persikelia į realybę, kur šie atitikmenys leidžia suvokti, kad regime atviras, labai skaudžias ir kartu šmaikščias improvizacijas režisieriaus asmeninio gyvenimo tema.
„Kodėl reikia atimti iš jo gyvenimą dar nepasiekus viršūnės? Kodėl norite atimti jam šlovę badauti ilgiau ir taip tapti didžiausiu visų laikų Bado meistru? Toks jis tikriausiai jau buvo, bet panoro pranokti save iki nepasiekiamybės. Jis jautė, kad jo badavimo sugebėjimai yra neriboti.“ Po šių žodžių dar ir dar kartą keičiamos Bado meistro kojinės. Jos - kaip švarios, išgrynintos minties pradžia. To mus mokė nuo mažumės - ir kūnu, ir siela išlikti švariam. Bežodes mizanscenas keičia trijų į mus žiūrinčių vyrų sinchroniniai judesiai. Vis priartėdami prie žiūrovų, jie taip pat tampa žiūrovais, „teisiančiais“ ar nepatikliais impresarijų žvilgsniais bandančiais įvertinti veiksmą.
Lyg įtempta styga
Atrodytų, Nekrošius teatrą kūrė lengva ranka. Bet tai - genialumo ženklai, pačiam kūrėjui kainavę labai daug - skrupulingą teksto analizę, nemigą, ilgus apmąstymus, kruopštų pasiruošimą repeticijoms, kurių metu buvo surūkoma ne viena dešimtis cigarečių. Nekrošiui Kafka tiko, nes iš jo galėjo „pasisavinti“ vidines būsenas, kurias rašytojas išgyveno, kurdamas savo paskutinį apsakymą „Bado meistras“. Tai asmeniškiausias Kafkos kūrinys, atveriantis pasąmonės gelmes, leidžiančias Nekrošiui tai įveiksminti, neregimą pasaulį teatro kalba paversti apčiuopiamu, nujaučiamu, artimu. Nekrošiaus pasauliui šis kūrinys svarbus, nes jis tapo atviro ir bekompromisio gyvenimo įrodymu.
Kafka prašė savo artimo draugo Maxo Brodo sudeginti visus jo parašytus tekstus, tačiau prašymas liko neįgyvendintas. Be to, jam pasisekė rankraščius išgelbėti nuo nacių, kurie užėmė Prahą 1939-aisiais.
„Bado meistras“ - egocentriškas spektaklis, net savaip žiaurus. Trapiosios V. Kuodytės judesiai, veido mimika, balso tembras - tvirti, it kirviu viską nukertantys. Jos vaidyba - lyg įtempta violončelės styga. Gal dėl to ir muzika - daugiausia styginių instrumentų. Spektaklyje jungiasi muzikos ir aktorės meistriškumo virtuoziškumas. Nekrošius Kuodytei sukūrė tvirtą žemę po kojomis, tad beliko preciziškai įveiksminti begalę mizanscenų, kad išryškėtų kūrinio visuma. Režisierius per aktorę ištransliavo Kafkos tekstus - frazes, pavienius žodžius, o žiūrovai atviromis širdimis priėmė gyvas Meistro emocijas, jo išgyvenamo pasaulio peripetijas. Atrodytų „sunkiasvoris“ Kafka scenoje skamba lengvai ir skaidriai.
Proto ir jausmų išpažintis
Kuodytės Bado meistras - mylintis gyvenimą ir tikintis juo. Aktorė gali šokinėti, gestikuliuoti, bet ji niekada neišduos savojo Bado meistro: kuo tvirtesni jos judesiai ir tariami žodžiai, tuo greičiau siela atsijungia nuo badaujančio kūno. Badas tampa vienintele kūrybos sąlyga.
„Palikit mane vieną!“ - desperatiškai kelis kartus sušunka Bado meistras. Tai skamba kaip pranašystė. „Kodėl ta minia, kuri žavėjosi Bado meistru, taip mažai turėjo kantrybės?“ Klausimas retorinis. Tikėtina, kad naujoji „Bado meistro“ publika sugebės patirti šią proto ir jausmų išpažintį.
Įpusėjus spektakliui, Meistras klausia: „Jeigu Bado meistras būtų ištvėręs badauti dar ilgiau... kodėl jis negalėjo ištverti?“ Šiuos žodžius V. Kuodytė sako jau ne kaip personažas, o kaip aktorė. Jos akys pilnos ašarų, nes ji jau kreipiasi į anapusybę. Šiandien spektaklis įgyja visai kitas prasmes, nei tuomet, kai jis gimė. „Bado meistro“ patirtis - ypatinga, ją būtina išgyventi, kol spektaklis dar toks stiprus, dar visai neišsikvėpęs.
Kuodytės Meistras scenoje dėlioja įvairius sveikinimus, padėkas, apdovanojimų taures, statutėles... Tai - visas gyvenimas, sudėtas į vieną kartotinę dėžę ir virtęs nebylių prisiminimų rėmais. Aukso medalio, ir to neįkąsi. Visas gyvenimas - Bado simbolis. Apdovanojimus galima tik pasikloti ir jais apsikloti. Spektaklyje į pasaulinį pripažinimą riedantis baltas traukinys, pro kurio langelį išlipa Meistras, šlovę menantys gėlių žiedlapiai, kuriuose tenka ir „pasimaudyti“, liūdesio nenumalšina. Pranašiška scena, kai Meistras pagaliau nusprendžia nustebinti pasaulį. Tuomet prasideda jau ne teatras, o cirkas. „Mėšlo kvapas!“ - garsiai kelis kartus sušunka Meistras. Ir vėl grįžtama prie pagrindinės temos: „Badavimo menas. Kas to nejaučia, tam išaiškinti neįmanoma.“
Pasiilgusiems atviro meno
Ar ne aiškiaregiškai spektaklyje skamba: „Nieks nežinojo, kokie dideli laimėjimai ir sunkumas slėgė jo širdį“? O pasiekęs meno viršūnę Bado meistras miršta - vienišas, visų užmirštas, cirko užkulisiuose... „Bado meistras buvo palaidotas kartu su savo šiaudais.“
Nekrošiaus „Bado meistras“ - išmintingas, subtilus ir jaudinantis. Spektaklio pagrindinis variklis - įtraukianti aktorių vaidyba. Šis Nekrošiaus pasakojimas apie Menininką, sugebėjusį ilgai badauti, pasiekusį kūrybos viršūnę, mirusį vienatvėje, sutrauks atviro meno pasiilgusius žiūrovus. Nekrošiaus talento neįmanoma suvokti jo neišgyvenus. Spektaklis atviras vizijoms, svajoms, o jam pasibaigus norisi visa tai pasislėpti, kad šis jausmas taptų ramsčiu stebint kasdienybėje atsirandantį teatrą.
Kiekvienas ilgiau nevaidintas spektaklis - tolygus premjerai: sudėtingus vaidmenis atliekantys aktoriai išgyvena ypatingus energetinius perkrovimus, kartais pareikalaujančius net daugiau jėgų, nei nuosekliai surepetavus premjerinį spektaklį.
E. Nekrošiui niekada nereikėjo deginti spektaklių, tačiau teatras pats save sudegina, ir dažnai greičiau, nei mes sugebame tai suprasti. Šiandien išlikęs vienintelis „Meno forto“ spektaklis „Bado meistras“ (kiti sukurti bendradarbiaujant su valstybiniais teatrais) po ilgos pertraukos vėl grąžinamas žiūrovams.
