Programa maksimum dramos spektakliui, kuriamam pagal kino klasikos scenarijų galėtų būti tokia: žiūrovai, pasiglemžti scenos vyksmo, spektaklį pagimdžiusį filmą išvis užmiršta. Arba - tai, ką jie mato scenoje, trikdo, išmuša iš vėžių, pagaliau supykdo, ir, adrenalinui dirginant raumenis, jie ima raivytis kėdėse pradėdami mintyse aršų monologą (arba menamą dialogą su spektaklio režisierium), skirtą apginti „tikrąsias“ filmo reikšmes ir prasmes. Abiem atvejais (jau pakeliui namo ar vakarieniaudami) jie gali pradėti narplioti ir lyginti (užsiėmimas kritikams), kokiais būdais vieni ar kiti dalykai buvo išreikšti kino ir kurie - teatro priemonėmis.
Menų spaustuvės premjeriniuose spektakliuose Agnės Dilytės režisuotoje „Personoje“ pagal Ingmaro Bergmano filmo „Persona“ (1966) scenarijų neatsitiko nei viena, nei kita. Veiksmas scenoje kukliu savo emociniu turiniu, nepaisant Kišeninės salės kameriškumo, sunkiai tepajėgė išlaikyti dėmesį, o minimalus „idėjinis“ jo tankis vertė nuobodžiaujančias smegenis ieškoti užsiėmimo kitur (t.y. traukti iš atminties filmo vaizdus). Aukštai iškeltą lūkesčių kartelę teko nuleisti žemyn.
Bergmano „Persona“ tik nepatyrusiam žvilgsniui gali pasirodyti palankus „pradžiamokslis jaunajam pianistui“: jokių ypatingų reikalavimų scenovaizdžiui, dėmesio lauke - dviejų moterų bendravimas nuo susitikimo iki atviro konflikto ir išsiskyrimo. Viena jų, krizę išgyvenanti lig tol sėkmingai gyvenime funkcionavusi aktorė Elizabet Fogler, ištaria vos keletą žodžių, užtat kita - ją slauganti medicinos sesuo Alma - kalba už abi. Pradžioj apie save, paskui bando kalbėti apie Elizabet, galiausiai - už Elizabet, kai suintriguota ir įtraukta svetimos kančios paslapties, ima tapatintis su slaugomąja.
Sudėtingiausia čia, ko gero, ne tiek suvokti Elizabet Fogler krizę, dėl kurios ji pasitraukia ir atsisako toliau dalyvauti gyvenime. Filme apie tai kalba gydytoja (spektaklyje šio vaidmens atsisakyta, Elizabet krizę trumpai pristato slaugytoja Alma, tik informuodama, kad žymi aktorė netikėtai nutilo vidury spektaklio, o grįžusi namo atgulė į patalą ir ištylėjo tris mėnesius). Spektaklyje nėra ir gydytojos „diagnozės“, kai nusprendžiama, kad nėra prasmės Elizabet palikti ligoninėje ir jai pasiūloma apsistoti savo vasarnamyje. Pacituosiu gydytojos tekstą beveik netrumpindama, nes jis labai svarbus suprasti filmui. „Beviltiška svajonė būti. Ne atrodyti, o būti. Sąmoningai išgyventi kiekvieną akimirksnį. Budint. Ir kartu praraja tarp to, kas esi kitų akyse ir kas esi prieš save pačią. Svaigulys ir nuolatinis alkis, kad tave demaskuotų. Permatytų kiaurai, sumažintų (iki esmės), gal net sunaikintų. Kiekviena intonacija - sumeluota, kiekvienas gestas - melagingas, kiekviena šypsena - grimasa. Nusižudyti? Na jau ne, tai atgrasu, taip nesielgiama. Bet galima liautis judėjus, nutilti. Tada bent jau nemeluoji. Gali užsidaryti savyje, užsisklęsti nuo visko. Gali nebevaidinti jokių vaidmenų, nekalbėti veido išraiškom, apsimestiniais gestais. Manai, kad gali. Bet tikrovė nepalieka ramybėje. Slėptuvė nepakankamai sandari, iš visur veržiasi gyvenimo apraiškos. Esi priversta reaguoti. Niekas neklausia, tikra tai ar netikra, esi sąžininga ar apsimelavusi. Tokie klausimai svarbūs tik teatre. (...) Suprantu tave, suprantu tavo tylėjimą, tavo nejudrumą. Ir tai, kad pavertei savo bevališkumą fantastiška sistema. (...) Manau, kad turėtum tęsti, kol suvaidinsi šitą vaidmenį iki galo. (...) Tada galėsi jį palikti.“
Vieną iš priežasčių (gal net svarbiausia), kodėl radosi šis įtrūkis tarp atrodyti ir būti (arba tarp to, kas Jungo krypties psichologijoje vadinama „persona“, socialiniu vaidmeniu ir savastimi), vėliau pasakoja Elizabet ilgai stebėjusi Alma. Atsitiktinė svetimo žmogaus pastaba, kad viską turinčiai Elizabet trūksta motiniškumo, pastūmėja ją į motinystę, kurios ji iš tiesų nenori ir bijo; vaidindama sau svetimą laimingos motinos vaidmenį, Elizabet nepajėgia mylėti vaiko, bjaurisi juo. Mažiau „išrašyta“ Elizabet ir jos vyro santykių istorija, tačiau ir čia gali nujausti panašų scenarijų. Susvetimėjimas, negalėjimas jausti to, ką norėtum jausti, persmelkęs visą Elizabet Fogler gyvenimą, galiausiai atveda ją į tokį tašką, kur valios pastangų nebeužtenka tęsti gyvenimą toliau.
Šito atotrūkio, gebėjimo tapatintis su tuo, ką jauti, atrofija, gyvybinės erdvės susitraukimas, egzistencinio matmens, prasmės praradimas (kaip beįvardinsi, neišsakysi visko, o įvardinti labai sunku - todėl Bergmanas džiaugėsi galėdamas kalbėti kino vaizdais) ir viso to sukeliama kančia - viena centrinių filmo temų. Ir čia grįžtu prie minties, kurią pradėjau formuluoti anksčiau: viena svarbiausių spektaklio užduočių pirmiausiai režisierei, o paskui ir Elizabet vaidmens kūrėjai laikyčiau užduotį atrasti, kaip Elizabet „krizė“ bus išreiškiama scenos priemonėmis. Bergmanas naudoja stambų planą ir ilgą kadrą, leidžiantį stebėti kiekvieną mikrojudesį Liv Ullmann kuriamos Elizabet veide, ir neįpareigojančiu neprimygtiniu judesiu brėžia kosminę-mitologinę jos individualios kančios perspektyvą, įmontuodamas filmo pradžioje sekundinius pjaunamo ėriuko, nukryžiavimo ir kt. kadrus. O kur dar berniuko, prabundančio morge ir delnu liečiančio moters veidą didžiuliame ekrane, motyvas arba epizodai, kuriuose Elizabet susiduria su degančiu protestuotoju iš TV ekrano, arba aptinka nuotrauką su mirti vedamu žydų geto vaiku - visa tai, kas filmo žiūrovui leidžia susikurti „trimatį“ Elizabet paveikslą.
Severija Janušauskaitė spektaklyje „Persona”. Kamilės Žičkytės nuotraukos |
Kiek Elizabet Fogler gauname iš spektaklio? Agnė Dilytė pasirinko didelių galimybių aktorę Severiją Janušauskaitę - tikslią, jautrią, nešablonišką, raiškią - vieną iš tų nedažnų atvejų, kur talentas sukomplektuotas su grožiu ir valia (tiksliau, kaip skelbia spektaklio anonsai, jos abi pasirinko viena kitą, suvestos „Personos“). Šiuo požiūriu prielaidomis geram vaidmeniui neabejoju. Tačiau su kokia amunicija ateina režisierė? Gerai pusei spektaklio ji „instaliuoja“ aktorę švytuoti išilgai balto scenovaizdžio po gilumoje kybančiais butaforiškais „priešistorinės žuvies“ nasrais (scenografijos autorius Artūras Šimonis). Visa galinė siena skirta videoprojekcijoms (autoriai Paulius Juodzevičius, Rūta Vaitkevičiūtė): ekrane virpančius raudonus „kraujo kūnelius“ keičia plačiaformačiai jūros vaizdai su horizonte atsirandančiu grėsmingu kariško laivo siluetu, staiga pažyrančiu gausybe besibūriuojančių paukščių taškelių; gamtos stichijos vaizdus keičia trūkstančios kino juostos blyksniai. Tačiau videoprojekcijos netampa veiksminga spektaklio dalimi, jos lieka autonomišku ir dekoratyviu vaidybos fonu (išskyrus gal tik vieną spektaklio epizodą, kai Elizabet ir Alma siunčia į jūros tolį savo dvibalsį neartikuliuotą skundą). Panašiai nutiko ir su Antano Jasenkos muzika - elektroniškai preparuotas garsas, gebantis prikaustyti publikos dėmesį, spektaklyje lieka neišnaudotas.
Po sceną vaikšto plastiška jauna moteris ilga suknele, budri, būdraujanti. Tiek. Na, ji nesijaučia gerai, yra pernelyg įsitempusi. Ir sarkastiška, plėšroka. Tai sužinome iš jos reakcijų į slaugytoją Almą (Jovita Balčiūnaitė). Gali būti agresyvi ir pavojinga, jei aplinkybės pastūmės. Tai bene ir viskas, ką sužinome apie Janušauskaitės Elizabet iki tos spektaklio akimirkos, kai sesuo Alma ima kalbėti apie Elizabet motinystę. Nedovanotinai mažai. Tuščiai tiksint spektaklio laikui, kurį režisierė užpildo ir struktūruoja ne kažin ką apie scenos personažus ir jų santykius tepasakančiomis mizanscenomis (Almos žaidimas vestuviniu žiedu, Almos ir Elizabet persiko valgymas, jų bėgiojimai sklaidant pūkų ir plunksnų krūvą avanscenoje, vėliau abiejų „prausimasis“ vandeniu iš stiklo rutulių etc.), imi galvoti, kad tokiam nebyliam vaidmeniui galima buvo visai kitaip panaudoti videomenininkų ir kompozitoriaus pajėgas.
Kita spektaklio problema - antrosios poros aktorės, sesers Almos, pasirinkimas, kur, atrodo, režisierė nuėjo lengviausiu, bet netoli tevedančiu keliu. Eksploatuodama Jovitos Balčiūnaitės stiprų polinkį į tipažišką, šablonišką (amžinai pozityvios mergaitės, naivios gerietės) vaidybą (kuri jau dvelkė senstelėjusiu teatru spektaklyje vaikams „Neklausinėk, Julyte!“), Dilytė daro meškos paslaugą ir spektakliui, ir aktorei. Savotiškas Elizabet antipodas arba kita, trūkstamoji Elizabet sielos dalis (Bergmanas yra užsiminęs ir apie tokį galimą filmo perskaitymą, kai visa, kas vyksta, suvokiama kaip vienos sielos concerto grosso) filme Bibi Andersson sesuo Alma nėra primityvi, vienaplanė, nekvestionuojanti savęs ir aplinkinio pasaulio būtybė. Greičiau ji yra ta, kuri nutildo savyje abejonės balsą, nes radikaliai suabejoti konvencijomis yra pavojinga (ką ir įrodo Elizabet pavyzdys). Dilytės spektaklyje Elizabet ir Almos bendravimas yra paviršutiniškas ir formalus, jų skirtumai, filme veikiantys kaip traukos jėgos, spektaklyje patvirtinta jas esant nesusisiekiančiais indais nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Тaip spektaklis perbėga paviršium dar vienos iš svarbiausiųjų „Personos“ temų: kas vyksta susitikus dviem žmonėms, kokias jėgas vienas kitame jie išjudina. Šitai režisierė sklandžiai formuluoja duodama interviu, tačiau spektaklyje labiausiai pasigendi to, kur teatras yra pajėgiausias, pagaliau - kur turi bene didžiausią įdirbį, t.y., kurti ir tirti intymiausius žmonių tarpusavio santykius. (Savaip nuoseklu, kad vieną skaudžiausių filmo momentų, Elizabet vyro - Tadas Gryn - apsilankymą ir meilės su Alma sceną režisierė interpretavo kaip groteskišką.)
Kas iš tiesų, atrodo, domino režisierę, tai Elizabet motinystės žaizda. Bent jau pirmuosiuose premjeriniuose spektakliuose tik nuo tada, kai Alma pradėdavo kalbėti apie nesėkmingą Elizabet motinystę, scenoje prasidėdavo veiksmas. Iš Severijos Janušauskaitės Elizabet veido pagaliau dingdavo „kietos mergaitės“ išraiškos, prigesdavo ir Jovitos Balčiūnaitės Almos deklaratyvus naivumas. Nors kol kas spektakliui nelengva rasti autentišką intonaciją ir čia: kai Elizabet pagaliau prabyla, kalbėdama apie savo nesugebėjimą atsakyti į vaiko meilę, tie keletas sakinių, kurie privalėtų „iššauti“ ir įtikinti absoliučiu tikrumu, bent jau premjeriniuose spektakliuose suskambėjo neleistinai teatrališkai.
- - -
O dabar Agnei Dilytei ir aktorėms pasiūlyčiau kritikę nušauti (metaforiškai, žinoma:), ir toliau eiti savo keliu. Kritikė laiko už jus kumščius ir lenkia galvą prieš jūsų drąsą ir sunkų, retai kada adekvačiai įvertinamą darbą. Be ironijos.