Iki pat spektaklio pradžios ne visada žinome, kas mūsų laukia. Atvykstame į teatrą, rodome bilietus, kabinamės paltus, lūkuriuojame fojė - po daugybės apsilankymų tai tampa niekuo nestebinančia teatro rutinos dalimi. Tik patekę į salę (jei scenos nedengia uždanga) matome spektaklio užuominas, dar neapgyvendintą, nepabudintą scenografiją, kartais scenoje lūkuriuojantį (-ius) aktorių (-ius). Pagaliau, kai spektaklis prasideda, esame įtraukiami į jo pasaulį.
Sausio 28-30 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvykusi Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv. Speigas“ premjera - puikus kultūrinis šokas per daug įpratusiems, kad spektaklis prasideda po trečio skambučio salėje užgesus šviesoms. Spektaklis pagal Quentino Tarantino scenarijų „Grėsmingajam aštuonetui“ pasitinka nuo teatro durų: bilietų tikrintojai, rūbininkai, savanoriai - visi užsimaukšlinę kaubojiškas skrybėles ir pasirišę skareles. Galima nusipirkti programėlę - laikraštį, kuriame surašytos visos Red Roko miestelio naujienos. Per jas žiūrovas susipažįsta su veikėjais, veiksmo aplinkybėmis, yra įtraukiamas į spektaklio kosmosą - sužino apie ieškomus nusikaltėlius, reklamuojamas užeigas, paskalas, kriminalus, į miestelį atvykstančius klajojančius artistus, kurie ir pasirodys scenoje. Dar viena „žavi“ detalė - šiam spektakliui sukurti garsiniai pranešimai. Vietoj mandagaus prašymo dėvėti respiratorių, nevėluoti ir išjungti telefono garsą besivelniuojantis kaubojaus balsas liepia prisidengti marmūzes, nespėjus grįžti - išvis nesirodyti ir nedrįsti nė krepštelt, antraip teksią ragauti kulkų švino arba Koriko (Jonas Čepulis) kumščio.
Spektaklis, kaip sufleruoja dar iki žiūrovų salės sukurta atmosfera, yra puiki vakaro pramoga. Prasiskleidus uždangai prasideda tikras holivudinis vesternas: kaubojiški keiksmai, įtampa, veikėjų nepasitikėjimas niekuo, tik savimi, ir, žinoma, daugybė „tarantiniškų“ susišaudymų, smurto, kraujo bei mirčių. Špilevojus kuria tikrą šou, nevengia žavėti ir priblokšti žiūrovo efektais, kurie tokiam vesternui puikiai tinka. Grupės „Colours of Bubbles“ nariai, įsitaisę ant jaukios, trofėjais puoštos ir šviežiu dūmu kvepiančios užeigos (būtent joje ir rutuliojasi spektaklio veiksmas) stogo (scenografė ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė), atlieka energingus, trankius western rock muzikos numerius. Viliaus Vilučio šviesos iš muzikantų figūrų kuria šešėlių teatrą - estetišką, čia pat vykstantį muzikinį klipą.
„Šv. Speigo“ veiksmas plėtojamas pasitelkiant pasakotoją (Giedrius Arlauskas) - visažinį spektaklio demiurgą su stikliniu kokakolos buteliuku rankoje. Jis pakiliai, net kiek savimi didžiuodamasis vilioja žiūrovą pasižiūrėti fatališką, lyg paties surežisuotą cirką, pasakojantį per pūgą pakelės užeigoje įstrigusių veikėjų istoriją, o ji, jau nuo pat pradžių justi, nė vienam nesibaigs laimingai. Smagu, kaip ir pasižiūrėti gerą veiksmo filmą, sekti paprastą, detektyvinio prieskonio turintį spektaklio pasakojimą: XIX a. Amerika, dar neatvėsusi po pilietinio karo, pūgos suvesti įvairaus plauko, dviveidiški ir paslaptingi blogiukai: visad gyvus nusikaltėlius į kartuves pristatantis Korikas su nauja auka (Kamilė Galkutė), žiauriais karo nusikaltimais pagarsėjęs majoras Markizas Vorenas (Tadas Gryn), naujasis miestelio šerifas (Dainius Jankauskas) ir pulkelis įtartinų nepažįstamųjų (Emilis Pavilionis, Laimutis Sėdžius, Gintautas Žiogas).
Į spektaklio „Šv. Speigas“ audinį įpinti keli siūleliai, narstantys skaudesnes to meto problemas - šalies susiskaldymą, piliečių susipriešinimą, rasizmą bei žiaurumą. Tačiau čia vis dėlto dominuoja veiksmas, veikėjų tarpusavio konfliktai, įtampa ir netikėti atomazgos momentai, lydimi trepsėti verčiančių muzikinių numerių, bei aktoriai, kurių profesionalumo netemdo net dirbtiniai ūsai. Sunku nesimėgauti daugmaž pakantaus „Šv. Speigo“ veikėjų sambūvio išvirtimu į fatališką finalą.
