Šeštadienio vakaras buvo gausus tiek spektaklių kiekiu, tiek įspūdžiais.
Šios dienos festivalio programa startavo Sereikiškių parke kartojamu „Beau Geste“ trupės iš Prancūzijos kūriniu „Pašėlęs svaigulys“. Šį gatvės (gal labiau „parko“) spektaklį galima drąsiai pavadinti miniatiūra ekskavatoriui ir žmogui. Skambant klasikinei muzikai šokėjas Philippe´as Priasso kartais elegantiškai, o kartais ekstremaliai „šokdino“ ekskavatorių (ar anas šokėją): važinėjosi, žaidė, skraidė, čiuožė, lipo į ekskavatoriaus kaušą, suposi jame, juo pasitikėjo ir mylėjo. Stipriausių šio spektaklio akcentu galima laikyti žmogaus/daikto arba gyvo/metalinio supriešinimą. Klasikinė muzika, disonuojanti su pačiu ekskavatoriaus vaizdu, dar labiau sustiprino šį įspūdį. Šis darbas sudomino vien dėl idėjos panaudoti tokį šokiui nepalankų ir neįprastą daiktą kaip ekskavatorius. Pasirodo, technika irgi gali būti gyva. Pamatėm, nusistebėjom, tačiau gilesnių prasmių ieškoti, manau, neverta.
Vėliau Kišeninėje Menų spaustuvės salėje pasirodė devyniolikmetė šokėja ir choreografė Jonė Dambrauskaitė su darbu „Homo sum“. Šis spektaklis nestokojo nei jame naudojamų atributų (didesnių ir mažesnių stiklinių taurių, vazų, sklidinų vandens, poros kėdžių) ir manipuliavimo jais, nei filosofinių ieškojimų ir prasmių, kurias matyt, tikėtasi įausti į spektaklio turinį. Vienas teigiamas dalykas buvo akivaizdus - atsižvelgiant į atlikėjos amžių, Jonė juda teisinga linkme. Tačiau žiūrint „Homo sum“ vis neapleido mintis: „Ir kam ši jauna, grakšti, ūmiai judanti mergina mėgina leistis į kažkokius „pafilosofavimus“? Turinio prasme spektaklis atrodė pakibęs per viduriuką. O iš ten norėtųsi judėti viena iš dviejų krypčių: arba jį dar gryninti, mažiau apkrauti daiktais ir neiškristalizuotomis idėjomis - tokiu būdu jis taptų abstraktesnis; arba konkretinti ir labiau suasmeninti. Kad jis sietųsi su tuo, kas iš tiesų aktualu tokio amžiaus žmogui, kas jaudina, ir tai atspindėtų be jokių bereikalingų pretenzijų į aukštąsias materijas.
Į Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės bendrą projektą „Paralelinės fantazijos“ buvo nukreiptas ypatingas žiūrovų ir kritikų dėmesys. Ne kiekvieną dieną turime premjerą savo kieme. Abi choreografės šiuo metu dirba Klaipėdoje, kartu su savo studentais dalyvauja įvairiuose tarpdisciplininiuose projektuose.
 |
| Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės projektas „Paralelinės fantazijos” |
Spektaklio pradžia nieko blogo nežadėjo. Netgi priešingai. Viskas prasidėjo Menų spaustuvės II studijoje, saulutei pro langus šviečiant, šokėjoms giedrai ir mįslingai besišypsant, o žiūrovams ramiai atsirėmus į sienas ir apsupus sceną iš visų pusių. Tad pradžiai ir aš paminėsiu kelis dėmesio vertus dalykus. Simpatijas sukėlė absoliučiai neakcentuotas šokėjų judėjimo pobūdis. Tekantys, vienas iš kitos organiškai išaugantys, peraugantys ir pasikartojantys judėsiai grąžino į kasdienybę ir atpalaidavo. Jeigu šiais laikais spektakliuose yra madinga leistis į gelmes ir ten pat temptis paskui save ir žiūrovus, tai šis spektaklis išsiskyrė iš bendro konteksto. Nes jis ne leido žemyn, bet kėlė. Pradžioje atrodė kaip saulės spindulėlis viso festivalio kontekste. Dėmesį atkreipė ir atlikėjų rūbai - laisvi, įdomūs, pastelinių spalvų, natūralaus audinio. Derantys prie meditatyviai nuteikiančios muzikos ir neakcentuoto judėjimo.
Tačiau kai tas pats neakcentuotas judėjimas tęsiasi beveik 40 minučių, ir visiškai niekas iš spektaklio tau nekliūna, netrukdo, nejaudina ar kaip nors kitaip „nekabina“, tuomet ramiai sau pasineri į klajones savo pačios minties takais. Kai eini į festivalį investuodama savo laiką ir energiją, mainais į tai norisi ką nors gauti. O štai ką „Paralelinės fantazijos“ siūlo, taip ir lieka atviras klausimas. Programėlėje rašoma, kad turėtų būti pasakų veikėjų būdo bruožų, naujai interpretuotų pasakų vaizdinių, pri(si)minimų apie vaikystę. Skaitau dabar šio spektaklio aprašymą programėlėje ir stebiuosi: „Na, ničnieko iš to, kas aprašyta, to iš anksto nežinodama, nepamačiau“. Nors gal kas ir matė. Mėgėjiškas atlikimo lygis akių taip pat nedžiugino.
Vakarą užbaigė du Loros Juodkaitės pasirodymai: prancūzų choreografo Thomaso Lebruno sukurta kompozicija „Daryti tai, nedaryk to“ bei Valentino Masalskio režisuota ir per Naujus metus Vilniuje jau rodyta Loros „Sibilė“.
 |
| Loros Juodkaitės „Sibilė”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Pirmasis spektaklis pasirodė įdomus tik tuo, kas Lorą pamačiau naujame, iki šio jai nebūdingame amplua. Tipiška savimi pasitikinti, „kieta“, gal net kiek gruboka miestietė iššaukiančiais juodais akiniais, aukštakulniais ir dalykiniu kostiumėliu. O iki tol ją buvau įpratusi įsivaizduoti kaip itin kūnišką, juslią, organišką šokėją, mėgstančią natūralias medžiagas ir nesuvaidintas emocijas. Spektaklio metu atlikėja du kartus keitė apdarus nusimesdama švarkelį, kelnes, liemenę, peruką, su kiekvienu persirengimu keisdama ir judėjimo būdą. Iš esmės kūrinys paliko naujos formos ieškojimų įspūdį, bet nesužadino nieko asmeniško.
O štai Sibilė vis dėlto grąžino žiūrovams tą Lorą, kuri jau spėjo tapti fenomenu Lietuvos šiuolaikiniame šokyje. Vienas mano pažįstamas taip sakydavo apie fotografijas, bet ir šokiui tas tinka: „Tai net nebe šokis, tai reiškinys“. Reiškinys, į kurį noriai ir gausiai renkasi publika, ploja stovėdama ir dalinasi neišdildomais įspūdžiais. Pernelyg mistifikuoti gal ir neverta - jau beveik legenda tapusiame ilgai trunkančiame Loros sukinyje tikriausiai yra daug fiziologijos ypatumų, darbo ir didelių reikalavimų sau. Bet jėga ir galia, sklindanti iš šios šokėjos, manęs turbūt niekada nenustos žavėjusi.
„Sibilė“ pastatyta pagal graikų mitus ir švedų rašytojo Pero Lagerkvisto romaną tuo pačiu pavadinimu. Joje keliamos nuodėmės, akistatos su dievu ir atgailos temos. Spektaklyje naudojamas smėlis ir molis, kuriuo šokėja tepasi veidą, suteikia ypatingą juslumą žiūrovų patyrimui. O Loros sukinio metu, per tas subjektyviai nenusakomo ilgumo 18 minučių spėju pamąstyti apie viską, kas esmiška, ir iš esmės nepamąstoma: gyvybę ir mirtį, meilę ir amžinybę, Dievą, kažką tokio, prieš ką, mums, žmonėms, nevalia priešintis, kažką beveik tokio pat antžmogiško, kaip ir tas Loros sukinys. Iš tiesų gerbiu žmones, sugebėjusius sukurti formą, į kurią galėtų bent iš dalies tilpti toks neaprėpiamas ir sunkiai žodžiais nusakomas turinys.
