Kauno miesto sode yra vienas įdomiausių, jautriausių paminklų Lietuvoje. Visiškai nepanašus į sovietmečio skulptūras tautos didvyriams, į prezidentų parkelyje prie istorinės prezidentūros sustatytus beveik identiškus pirmuosius Lietuvos Respublikos vadovus ar į pastaruoju metu dygstantį beveik vienodą kitą tautinį pasididžiavimą. Roberto Antinio jaunesniojo darbas skverbiasi į žalią miesto sodo pievą ir įamžina ne tiek asmenį, kiek įvykį ir jo vietą. Ir nors šis abstraktus kūrinys jautriai primena ne tik patį įvykį, bet ir jo pasekmes, tačiau prie jo beveik prieš pat Kauno savivaldybę per kiekvienas kalantines stovi moteriškė su plakatėliu, reikalaujančiu figūrinės skulptūros Romui Kalantai. Kol nestovės veidu ir stotu jį primenantis (arba net ir visai nepanašus - svarbu gražus ir didvyriškas) bronzinis ar marmurinis stabukas, ramu nebus: Lietuvoje susiformavusi paminklų statymo tradicija, kai žmogus ar įvykis pagerbiamas, atsimenamas tik tada, kai įamžinamas labai lengvai suprantamais simboliais ir forma. Bet jokiu būdu ne abstrakčiau perteikus turinį. Būtent toks skonis dominuoja, o paminklų statymą užsakančios institucijos, mokėdamos už kūrinius, siekia, kad jie atitiktų daugumos (o tiksliau - pačių užsakančiųjų) skonį.
Naujausias Jono Jurašo darbas atrodo visai vertas dėmesio: jis irgi savotiškai papildo lietuviškąją paminklų statymo tradiciją. Rugsėjo pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovams parodyta „Barbora" - ne Juozo Grušo dramos pastatymas, ne savojo 1972 metų spektaklio atkūrimas ir juo labiau ne nauja Lietuvos istorijos (senosios ar praėjusio šimtmečio) interpretacija. „Barbora" - spektaklis paminklas. Ne kam kitam, o pačiai legendinei Barborai - Rūtai Staliliūnaitei.
Kad spektaklis skirtas būtent šiai aktorei, nesunku suvokti spektakliui dar neprasidėjus: teatro fojė pasitinka Barboros 1972-aisiais portretas - Rūtos portretas Barboros kostiumu. Atsivertus programėlę paaiškėja, kad Eglė Mikulionytė vaidina ne tik Barborą, bet ir aktorę. O kito pasirinkimo, galvojant apie Jurašą, Grušo dramą, Barborą Radvilaitę, nėra. Galima buvo nujausti, kad tai nebus ir graudulingas prisiminimų vakaras ar koks nors įdomesnis aktorės vaidmens teatro istorijoje ar bent Jono Jurašo darbų permąstymas. Spektakliui prasidėjus nors ir buvo kuriamas politinių šachmatų įspūdis, buvo akivaizdu, kad politika, kaip ir meilės istorija, tėra fonas aktorės dramai.
Spektaklis pastatytas pagal Aušros Marijos Sluckaitės adaptuotą Juozo Grušo dramą - adaptuotas, nes ją papildo vėžiu sergančios, arti mirties esančios aktorės istorija. Gydoma aktorė mąsto apie savo vaidmenis, prisimena Barborą, tai lygindama save su ja, tai tapatindamasi, tai tarsi atsiribojusi vertindama situaciją.
Spektaklyje pinasi sergančio žmogaus realybė ir prisimenamo spektaklio vaizdiniai, kartais veiksmas vyksta šalia jos, aplink, ją, o kartais aktorė visiškai į jį įsitraukia ir pati veikia, slaugių-viešnių vis aprengiama istorinio kostiumo užuominų turinčiais rūbais bei aksesuarais. Aktorė sako tiek savo, tiek Barboros tekstus, kartais jos abi susilieja, kartais - išsiskiria. Šie ligos ir prisiminimų, ligoninės ir spektaklio erdvės susijungimai ir atsiskyrimai vis nustebina, vis nutraukia kiekvieną nujaučiamą logišką eigą ir pasuka kur nors kitur. Tad aktorės santykis su Barbora spektaklio metu nuolat kinta, nuo įsijaučiančios ir apsirengiančios istoriniu kostiumu iki vėl grįžtančios į stebėtojos poziciją. Aktorė veiksmą pati susikuria aplink save. Tai gali būti savotiškas pateisinimas: veiksmas nenuoseklus, nes vykta sergančioje sąmonėje. Tik tada kiek abejotinai atrodo finalinis Barboros ir pačios aktorės priartinimas prie šventumo (prie to 1972 m. statytame spektaklyje uždrausto pasirodyti Aušros vartų Dievo motinos paveikslo).
Noras išaukštinti tiek istorinę, tiek ir dramos Barboras, o juo labiau Rūtą Staliliūnaitę nėra joks blogis. Tačiau kaip pastaruoju metu vis Jurašui nutinka, - kad ir kokia įdomi tema ar medžiaga bebūtų pasirinkta, ji nevirsta niekuo kitu kaip tik paminklu, monumentu. Artėdamas prie vis abstraktesnio scenovaizdžio (nuo gana konkretaus „Apsivalyme" iki beveik visiškai tuščio „Barboroje" - scenografas Mindaugas Navakas), prie vis labiau stilizuotų kostiumų („Barborai" kostiumus kūrė Jolanta Vazalinskienė), režisierius artėja prie abstrakčių, „universalias vertybes" vaizduojančių, teisingų ir patriotiškų paminklų, kurių ir forma dažniausiai būna nei įdomi, nei jaudinanti, nei itin skoninga. Kaip, pavyzdžiui, Vilniuje išdidžiai leniniškai stovinčio Vinco Kudirkos.
Ir nors teatras gyvas, vyksta čia ir dabar, vis dėlto „Barbora" alsuoja marmuro ar bronzos šalčiu. Negelbsti nei šiltų spalvų kilimai ant pasvirusios scenos, nei vis ištraukiami muzikos instrumentai, nei antrame veiksme sušvytinčios oranžinės Barboros ir Žygimanto kostiumo detalės, nei kai kurių aktorių organiška vaidyba. Eglė Mikulionytė pagaliau, regis, visiškai tiko Jurašo jai duotam vaidmeniui: egzaltuota, merdėjanti aktorė, kuri gali kalbėti ne visada aiškiai, kartais pernelyg skubėdama, kartais be reikalo keldama balsą. Labai tinkamas vaidmeniui pagaliau pasirodė ir Egidijus Stancikas: kostiumu sukurta arkivyskupo Dzierzkovskio kupra fiziškai apribojo aktorių ir pridėjo netikėtų atspalvių jo personažui. Bet bene organiškiausi, jautriausi spektaklyje buvo Papagodą vaidinęs Vaidas Maršalka ir Juokdarys - Saulius Čiučelis. Žygimanto Augusto (Dainius Svobonas) pasivadinimas karalium juokdariu išaugo į išskirtinį Juokdario vaidmens sureikšminimą: pastarasis buvo ne tik tiesos sakytojas, bet ir karaliaus antrininkas, nuolat scenoje reaguojantis į karaliaus veiksmus, į jo santykius su kitais veikėjais. Čiučelio Juokdarys spektaklyje neretai atrodė už karalių svarbesnis, daugiau lemiantis ir įdomesnis.
Bet keli taiklesni aktorių pasirodymai negalėjo išgelbėti kapais ir šalčiu atsiduodančio kūrinio. Vietoj Aušros vartų madonos vis kylančios ir besileidžiančios kraujo raudonumo lašelinės nemažai prisidėjo prie tokio įspūdžio. Iš po kojų vis traukiami kilimai priminė tuštėjančius namus. Ir visa tai vainikavo nekokybiška plikos galvos imitacija, kurioje spektaklio pabaigoje buvo įsispaudusios žymės nuo to, kas vis buvo dedama Eglei Mikulionytei ant galvos.
Jei Jonas Jurašas sakytų - exegi monumentum, jis būtų visiškai teisus. Exegisti, tačiau tik tokį, kuris gali stoti šalia kitų, mūsiškos lietuviškos paminklų statymo tradicijos: tūrinė figūrinė skulptūra, apkaišyta kančios ir patriotiškumo simboliais.
