Nors ir pašiaušta prieš plauką, tačiau publika, beveik išimtinai moteriška, labai teigiamai priėmė vaidinimą ir įsitraukdama į provokuojančius klausimus, ir ovacijomis.

Valdo Gedgaudo „Recenzijose sninga“ byloja ne vien apie judrų, netašytą teatro gyvenimą, apie neritmingą jo laiką, bet ir apie gyvenimą kritiko, iš tiesų alsuojančio teatru.

Rimo Tumino „Edipo karaliaus“ grįžimas „namo“ daugiau atliepė ne tiek spektaklio dramaturgijos išaugintą kelionę, kiek teatro sampratą.

Ir absoliučios kasdienybės, ir kone siurrealistiniai daiktai Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ kuria retą pasaulio dinamiką – grėsmingą, meditacinę, apeiginę.

Dramai būdingų konfliktiškų dialogų spektaklyje nėra, todėl aktoriai dažnai kalba žiūrovams, o šie tampa jų partneriais.

Aktoriai buvo šio spektaklio stiprioji ir nuostabioji pusė. Per pusantros valandos jie suvaidino gausybę mikrosituacijų.

Turiu sąžiningai prisipažinti, kad man labai patinka atsakymas, kurį Eimuntas Nekrošius tvirta režisieriaus ranka nukreipė į pačią spektaklio šerdį.

Pasakotojas savo pavyzdžiu bando įrodyti, kad išsilavinimas garantuoja galimybę išlikti niūrioje kasdienybėje. Sonis – brolio priešingybė.