Kad ir kokios esminės žmonijos problemos akcentuojamos „Vidiniame paveiksle“, jos pakimba neutralumo oazėje, tarp besąlygiško atvirumo visoms nuomonėms ir nuomonės neturėjimo apskritai.
„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ paskęsta savo sultyse – atvaizduodama provincialų mąstymą, dar iš tiesų gajų mūsų benueinančiose kartose, pati pavirsta provincialaus mąstymo fejerverku.
„Sugrįžimas“ Klaipėdos dramos teatre: kuri mirtis šiame spektaklyje buvo svarbiausia – netikėtai šokio sūkuryje mirusio jaunuolio, įsišaknijusių socialinių tabu ar bendražmogiškųjų vertybių apskritai.
Glasso „Kelionės“ muzika pulsuojanti, tarsi įsiurbianti ir kviečianti keliauti be senųjų operinių „kelio ženklų“, o štai vizualioji partitūra – tai alegoriškai atitaria kompozitoriui, tai paskuba jį „užkloti“.
Žinoma, teatre skaitoma daug, bet žiūrovams stebint – itin retai. <...> Toks spektaklis kartu su jį sukūrusiu režisieriumi atrodo tarsi svetimkūniai Lietuvos teatro lauke. Svetimi (ir nebūsim drauge).
Žiūrovui spręsti, ar sunkiasvoris „Užburtas kalnas“ – darbas ar malonumas, tačiau šiandieniame išskaidyto ir išblaškyto dėmesio pasaulyje intelektualus Lupos spektaklis reikalauja kantrybės ir rimties.
Nuolatinė viso spektaklio būklė – tai paties režisieriaus pusiau rišlūs šnabždesiai. <...> Galbūt tai – girdima Manno ir Lupos dialogo išraiška, susidūrusi realiajame ir spektaklio laikuose?..
„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. <...> Reikia pasakyti, kad daugelis Mažojo teatro aktorių tiesiog maudosi tokiame žanre.
Spektaklis „Quanta“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: Twarkowskio talentą kurti nuotaiką rodo gebėjimas suburti aktorius, kurių svaigus buvimas drauge žadina ir žiūrovo svajonę prie jų prisijungti.
