Režisieriaus Michalo Borczucho bandymas atkurti prarastą vaizdų pasaulį žodžių tėkme yra įdomus. Tačiau natūraliau būtų tai daryti kompaktiškesnėje erdvėje su minimaliu žiūrovų skaičiumi.

Šokio ir lėlių spektaklyje „Pasirinkimas“ kūniško ir to, kas neapčiuopiama (dvasinio), susijungimas ir virtimas vienas kitu kuria paslaptingą, mįslingą grožį, lemiantį šio meno kūrinio paveikumą.

Spektaklio dramaturgiją veikiau pavadinčiau situacijomis nei siužetu. Penki aktoriai ir aktorės tampa Jonais Mekais, kiekvienas – skirtingu, galbūt iliustruojančiu savo pačių santykį su menininku.

Sceniniam režisieriaus pasakojimui pritrūksta ryšių tarp priežasčių ir pasekmių, ir tas pasakojimas „sėkmingai“ išsiskaido į autonomines reprizas, įgydamas visus estrados ir cirko šou požymius.

Choreografija skatina iš svajų ir romantinių lūkesčių sugrįžti į savo kūną ir judėti tol, kol pradings bet kokia mintis ir liks tik ryšys su šia akimirka. <…> Spektaklis atgaivina ir apvalo mintis.

Spektaklyje kalbėta apie meilę kaip asmeninio poreikio tenkinimą. Žinoma, tokia ir yra realybė: žmonėms reikia vienam kito, todėl, tenkindami savo poreikius, tenkiname ir kito pageidavimus.

Ritos Mačiliūnaitės muzika lėles užpildė gyvybe ne mažiau nei jas valdę žmonės. <…> „Pasirinkime“ lengva pajusti, kaip puikiai kiekviena(s) spektaklio kūrėja(s) papildo bendrą paveikslą.

Visą spektaklį neapleido mintis, jog scenoje stebiu labai ilgą spiritizmo seansą, kurio metu iš teatro pagaliau bandoma išvaryti Miltinio dvasią. Nepiktai ir pagarbiai.