Paskutinio laikotarpio Nauberto Jasinsko kūryboje („Agnijos magija“, „Velnio nuotaka“, „Chroma“) – vis daugiau dialogų ir vis apsčiau tuštumos jausmo. Vidinės tuštumos, kuri gena žmogų į alinančią paiešką.
Visas spektaklis sukurtas lyg pagal kokį sūkurio principą. Užuot sekęs siužetą, pradedi fiksuoti nuotaikas, ženklus, emocines vibracijas. <...> Tačiau vėliau šis sūkurys ar spiralė ima demonstruoti ir savo pavojingąją pusę.
