Buvo tikėtasi, kad beveik prieš penkerius metus bakalauro studijas baigę aktoriai lėlininkai atnaujins Vilniaus „Lėlės" ir Kauno lėlių teatro trupes, skatins atsinaujinti pačius teatrus ir provokuos kūrybinių naujovių paiešką. Nutiko kiek kitaip: dalis jų nebevaidina, keli pasitraukė iš lėlininkystės ir dabar dirba Valstybiniame jaunimo teatre. O įdomiausi lėlių, objektų, vaizdų spektakliai, neskaitant Gintarės Radvilavičiūtės eksperimentų lėlių teatro technikomis Klaipėdoje, vyksta už lėlių teatrų ribų.
„Menų spaustuvėje" du spektaklius pastatė Šarūnas Datenis, į Prancūziją tęsti studijų išvyko ir ten statyti spektaklius pradėjo Jūratė Trimakaitė, Karolina Žernytė jau penkis pojūčių teatro spektaklius pastatė taip pat ne lėlių teatre. Pirmąjį ji, dar baigdama bakalauro studijas, sukūrė kartu su kurso draugais. Vėliau dirbo Rusijoje, o gruodį su Klaipėdos jaunimo teatru pastatė spektaklį „Akmuo vanduo geluonis", jis neseniai parodytas ir Vilniuje, kultūros bare „Kablys".
Pirmuoju spektakliu „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams" Žernytė pirmiausia mėgino rasti tinkamą būdą teatrinėmis priemonėmis kalbėti akliesiems. Taip atsirado liečiami, liečiantys objektai, kvapai, skoniai, manipuliacijos šiluma ir šalčiu. Šiam darbui, kuriame buvo intensyviai mėginamos pojūčių teatro galimybės, pasirinktos įvairių tautų pasakos. Tekstas, veiksmo dramaturgija tuomet tebuvo pretekstas pojūčių dramaturgijos kūrimui, o pasakų turinį spektaklyje nustelbė dalyvavimas (jei esi aklasis arba užrištomis akimis) ar smagus stebėjimas (iš šalies), kaip kuriama iliuzija. Po to Rusijoje statyti keli darbai taip pat iliustravo, perpasakojo pasakas ar apsakymus sukurdami dalyviams įspūdį, kad jie yra visiškai greta veiksmo arba jame.
Spektaklis Klaipėdoje statytas remiantis nebe konkrečiu kūriniu, o lietuvių mitologija. Gal darbo Rusijoje patirtis, o gal bendradarbiavimas su dramaturgijos konsultantu Kristupu Saboliumi šį kartą padėjo sukurti ne tik originalią pojūčių dramaturgiją, bet ir kitokį pasakojimą. „Akmuo vanduo geluonis" dalyvius ir aplink juos ratu susėdusius žiūrovus veda per skirtingus gyvenimo etapus, kuria perėjimo iš vienos būklės į kitą ritualo iliuziją. Čia buvo reinkarnacija, gimimas, vestuvės, namų kūrimas ir, žinoma, mirtis. Deja, spektaklyje stigo savo pasakojimo, savo susidūrimo su mitologija istorijos. Dar trūksta ir nuoseklumo: beveik pačioje pradžioje dalyvius „reinkarnavę" į arklius, vėliau kūrėjai su jais vėl elgiasi kaip su žmonėmis, praleisdami tarp reinkarnacijos ir gimimo neišvengiamą mirtį.
Spektaklyje buvo ir kitų sunkumų. Vienas labiausiai trikdžiusių - tai aktorių neatsargumas, neapdairumas. Pirmą kartą su tokiu projektu dirbę KJT aktoriai (Neringa Krunglevičiūtė, Ieva Pakštytė, Agnė Muralytė, Raminta Šniaukštaitė, Donatas Stakėnas, Justina Burakaitė, Vaidotas Bačianskas, Karolina Kontenytė, Kristina Švenčionytė, Artūras Lepiochinas) išpildė tai, ką režisierė jau buvo atradusi, bet nevaidinti, tiksliai ir laiku atlikti savo funkcijas ir nuolat globoti nematančius dalyvius jiems ne visada pavykdavo. Ne kartą neregintiesiems reikėjo laukti vieniems, kol garsiai dunksėdami aktoriai persineš reikalingus daiktus ir atsidurs reikiamoje vietoje. Be to, dar kartą pasitvirtino, kad nematančius žiūrovus trikdo pasigirstančios matančiųjų reakcijos, kurių priežastys dažnai jiems lieka nežinomos.
Smagu, kad aktoriai susidūrė su jiems neįprastu teatro kūrimo būdu (kai nereikia trepsėti, mušti ritmo, vaidinti dramų, o ir apskritai - nereikia vaidinti) ir sugebėjo per trumpą laiką jį suvokti ir bent iš dalies įvaldyti. Smagu matyti, kaip režisierės darbai auga ir keičiasi, kaip atsiranda vietos ne tik pojūčių dramaturgijai, bet ir pasakojimui, dalijamasi požiūriu į pasaulį. Smagu, kad jauni menininkai ieško galimybių kurti ir bendradarbiauti. Tik kuo toliau, tuo pikčiau darosi mąstant apie valstybinius teatrus, kurie jauniesiems kūrėjams, net ir įvertintiems „Auksiniu scenos kryžiumi", nesudaro galimybių dirbti po savo stogu. Taip nutiko Š. Dateniui, antrąjį savarankišką darbą kūrusiam „Menų spaustuvėje" su itin ribotomis „Atviros erdvės" programos lėšomis. Valstybiniai lėlių teatrai, regis, nelinkę įsileisti kitokios nei UšinskoRatkevičiausMazūroDriežioIndriūnaitės estetikos.
Kalbėti apie pojūčius teatre artėjant Teatro dienai - nieko malonaus. Originaliai mąstančių žmonių į teatrus ateina nedaug, o ir jie ten nelabai pageidaujami: užuot investavę į jaunus kūrėjus, teatrų vadovai renkasi jau patikrintus. O be institucijos palaikymo vargu ar ateis naujasis lėlių, dramos ir muzikinio teatro inovatorius. Be institucijos (žinoma, su mokytoju priešaky) palaikymo, regis, nebūtų atėjęs ir Oskaras Koršunovas, turėjęs galimybę pirmuosius spektaklius statyti dabartiniame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
