Paraiška antrai direktoriaus kadencijai

2015-09-19 lrytas.lt, 2015 09 18

aA

Indrė Jonušytė

Kaip jau įprasta penktus metus skandalingai garsėjančio Romualdo Vikšraičio vadovaujamame Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, premjeros žiniasklaidai nepristatomos. Čia kaip privačiame įnoringo pono dvarelyje pageidaujami tik nieko arba gerai (kaip apie numirėlius) rašantys žurnalistai ir teatro kritikai.

Pagal užsakymą nerašantys neliko skolingi. Vienu metu laikraščiai net repertuaro nespausdino. O arogantiškojo teatro meno vadovo Dainiaus Kazlausko buvo „atsižegnojusi“ net itin geranoriškai teatrą reklamuojanti „Panoramos“ komanda. Tačiau ko nepadarysi vardan meno.

Rašau ir aš. Vardan meno. Nepaliauju juo tikėti ir jo tikėtis legendiniame savo miesto teatre. Ypač po naujai Vytauto ir Veltos Anužių pastatytų, jų studentų šauniai suvaidintų sudainuotų „Devynbėdžių“, „Nuteistųjų ir pažemintųjų“, kiek anksčiau savitai teatro senbuvius atskleidusių „Hananos“, „Vedybų“, „Sankirtos su pagrindiniu keliu“, „Aš buvau namie ir laukiau, kol ateis lietus“...

Bet laikai nepastovūs. Viskas keičiasi dienomis ir valandomis. Aktoriaus, prieš kelerius metus nei iš šio, nei iš to tapusio ir J.Miltinio dramos teatro meno vadovu D.Kazlausko režisuotoje Marc'o Camoletti pjesėje, Unės Erikos Domarkienės išverstoje, Indrės Pačėsaitės scenografijoje ir kostiumuose įkurdintoje „tikroje komedijoje“ „Prancūziškos skyrybos“ (tikrasis pavadinimas „Keturiese ant kanapos“) meno ir su žiburiu nerasi.

Anot spektaklio anotacijos teatro internetinėje svetainėje ir paties režisieriaus D.Kazlausko, „pjesė „Prancūziškos skyrybos“ yra gryna komedija. Nuotaikinga, rafinuota, lengva ir žaisminga. Žiūrovams ji bus gera pramoga, nes lengvai suprantama, neturinti jokių paslėptų prasmių. Situacija, apie kurią sakoma: tai iš gyvenimo. Advokatas Bernaras Belmanas (aktorius Laimutis Sėdžius) ir jo žmona stomatologė Žaklin Belman (aktorė Asta Preidytė) - ant skyrybų slenksčio. Butas padalytas į pono ir ponios zonas, kirsti liniją nevalia. Pora nesikalba. Kartais teikiasi bendrauti per liokajų Viktorą (aktorius Andrius Povilauskas). Žinoma, apsireiškia ir abiejų pusių „atsarginiai variantai“ (o kaipgi prancūziškose skyrybose be jų?). Ponios bičiulis - aktorius Roberas (akt. Dovydas Laukys ir Donatas Kalkauskas). Pono širdies dama - modelis Mimi (Gabrielė Malinauskaitė)“. Taigi žiūrovas iš anksto ir nuteikiamas ne teatro menui, o tik pramogai. Pakankamai sąžininga.

Betgi pramogų ir taip pilna. Nėra savaitės, kad mieste nevyktų kokia masinė šventė su tradiciniu populiariosios muzikos koncertu, kad negastroliuotų koks komercinis teatras su, tarp kitko, daug geriau už apkalbamąjį J.Miltinio dramos teatre pastatytu spektakliu, žinoma, komedija, žinoma, banalia, o neretai ir gerokai vulgaria, bet su ryškiais aktoriais ir jiems labai tinkamais personažais.

Kai panašia, tik gerokai silpnesne premjera sezoną pradeda valstybinis penktojo pagal dydį šalies miesto teatras, darosi šiek tiek nejauku. Nesmagu dėl režisieriaus, atsainiai kopijuojančio šimtus kartų matytas neva juokingas scenas (pavyzdžiui, liokajui vis nusmunka kelnės). Nesmagu dėl aktorių, kurie priversti ir stengiasi bent mechaniškai vykdyti režisieriaus užgaidas, bet tos pastangos pernelyg akivaizdžios, kad juokas „lietųsi laisvai“.

Dar nesmagiau dėl publikos. Esu tikra, kad nusileidus uždangai didesnioji jos dalis labai nenoriai stojosi (išvis nesuprantama teatrinė mada) ploti spektaklio kūrėjams. Tiesa, nemažai to nenorinčiųjų vis dažniau palieka teatro salę jau po pirmos dalies. Panašiai buvo ir šį kartą.

Kitą rytą po premjeros atsibundu tarsi išvakarėse ko neskanaus ar pagedusio užvalgiusi. Ir pagalvoju: o ar neatsitiko taip, kad, anot vieno pastabaus žiūrovo, D.Kazlauskas prieš pat naują konkursą teatro vadovo kėdei užimti pakišo R.Vikšraičiui kiaulę. (O gal atvirkščiai?... Šiame teatre dėl nieko negali būti tikras.) Ką jau kalbėti apie teatrinę „kiaulę“ Panevėžio žiūrovams.

Gerbiami J.Miltinio dramos teatro gerbėjai, šios trumpos pastabos ir subjektyvus, prisipažįstu, vienašališkas, su niekuo nederintas tekstas neturėtų jaudinti jūsų. Netgi, tikiuosi, atvirkščiai, kažkiek suintriguos. Iš patirties žinau - žurnalisto nuomonė dažniausiai sukelia priešines bangas...

Betgi pramogų ir taip pilna. Nėra savaitės, kad mieste nevyktų kokia masinė šventė su tradiciniu populiariosios muzikos koncertu, kad negastroliuotų koks komercinis teatras su, tarp kitko, daug geriau už apkalbamąjį J.Miltinio dramos teatre pastatytu spektakliu, žinoma, komedija, žinoma, banalia, o neretai ir gerokai vulgaria, bet su ryškiais aktoriais ir jiems labai tinkamais personažais.

Kai panašia, tik gerokai silpnesne premjera sezoną pradeda valstybinis penktojo pagal dydį šalies miesto teatras, darosi šiek tiek nejauku. Nesmagu dėl režisieriaus, atsainiai kopijuojančio šimtus kartų matytas neva juokingas scenas (pavyzdžiui, liokajui vis nusmunka kelnės). Nesmagu dėl aktorių, kurie priversti ir stengiasi bent mechaniškai vykdyti režisieriaus užgaidas, bet tos pastangos pernelyg akivaizdžios, kad juokas „lietųsi laisvai“.

Dar nesmagiau dėl publikos. Esu tikra, kad nusileidus uždangai didesnioji jos dalis labai nenoriai stojosi (išvis nesuprantama teatrinė mada) ploti spektaklio kūrėjams. Tiesa, nemažai to nenorinčiųjų vis dažniau palieka teatro salę jau po pirmos dalies. Panašiai buvo ir šį kartą.

Kitą rytą po premjeros atsibundu tarsi išvakarėse ko neskanaus ar pagedusio užvalgiusi. Ir pagalvoju: o ar neatsitiko taip, kad, anot vieno pastabaus žiūrovo, D.Kazlauskas prieš pat naują konkursą teatro vadovo kėdei užimti pakišo R.Vikšraičiui kiaulę. (O gal atvirkščiai?... Šiame teatre dėl nieko negali būti tikras.) Ką jau kalbėti apie teatrinę „kiaulę“ Panevėžio žiūrovams.

Gerbiami J.Miltinio dramos teatro gerbėjai, šios trumpos pastabos ir subjektyvus, prisipažįstu, vienašališkas, su niekuo nederintas tekstas neturėtų jaudinti jūsų. Netgi, tikiuosi, atvirkščiai, kažkiek suintriguos. Iš patirties žinau - žurnalisto nuomonė dažniausiai sukelia priešines bangas...

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.