Paraiška antrai direktoriaus kadencijai

2015-09-19 lrytas.lt, 2015 09 18

aA

Indrė Jonušytė

Kaip jau įprasta penktus metus skandalingai garsėjančio Romualdo Vikšraičio vadovaujamame Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, premjeros žiniasklaidai nepristatomos. Čia kaip privačiame įnoringo pono dvarelyje pageidaujami tik nieko arba gerai (kaip apie numirėlius) rašantys žurnalistai ir teatro kritikai.

Pagal užsakymą nerašantys neliko skolingi. Vienu metu laikraščiai net repertuaro nespausdino. O arogantiškojo teatro meno vadovo Dainiaus Kazlausko buvo „atsižegnojusi“ net itin geranoriškai teatrą reklamuojanti „Panoramos“ komanda. Tačiau ko nepadarysi vardan meno.

Rašau ir aš. Vardan meno. Nepaliauju juo tikėti ir jo tikėtis legendiniame savo miesto teatre. Ypač po naujai Vytauto ir Veltos Anužių pastatytų, jų studentų šauniai suvaidintų sudainuotų „Devynbėdžių“, „Nuteistųjų ir pažemintųjų“, kiek anksčiau savitai teatro senbuvius atskleidusių „Hananos“, „Vedybų“, „Sankirtos su pagrindiniu keliu“, „Aš buvau namie ir laukiau, kol ateis lietus“...

Bet laikai nepastovūs. Viskas keičiasi dienomis ir valandomis. Aktoriaus, prieš kelerius metus nei iš šio, nei iš to tapusio ir J.Miltinio dramos teatro meno vadovu D.Kazlausko režisuotoje Marc'o Camoletti pjesėje, Unės Erikos Domarkienės išverstoje, Indrės Pačėsaitės scenografijoje ir kostiumuose įkurdintoje „tikroje komedijoje“ „Prancūziškos skyrybos“ (tikrasis pavadinimas „Keturiese ant kanapos“) meno ir su žiburiu nerasi.

Anot spektaklio anotacijos teatro internetinėje svetainėje ir paties režisieriaus D.Kazlausko, „pjesė „Prancūziškos skyrybos“ yra gryna komedija. Nuotaikinga, rafinuota, lengva ir žaisminga. Žiūrovams ji bus gera pramoga, nes lengvai suprantama, neturinti jokių paslėptų prasmių. Situacija, apie kurią sakoma: tai iš gyvenimo. Advokatas Bernaras Belmanas (aktorius Laimutis Sėdžius) ir jo žmona stomatologė Žaklin Belman (aktorė Asta Preidytė) - ant skyrybų slenksčio. Butas padalytas į pono ir ponios zonas, kirsti liniją nevalia. Pora nesikalba. Kartais teikiasi bendrauti per liokajų Viktorą (aktorius Andrius Povilauskas). Žinoma, apsireiškia ir abiejų pusių „atsarginiai variantai“ (o kaipgi prancūziškose skyrybose be jų?). Ponios bičiulis - aktorius Roberas (akt. Dovydas Laukys ir Donatas Kalkauskas). Pono širdies dama - modelis Mimi (Gabrielė Malinauskaitė)“. Taigi žiūrovas iš anksto ir nuteikiamas ne teatro menui, o tik pramogai. Pakankamai sąžininga.

Betgi pramogų ir taip pilna. Nėra savaitės, kad mieste nevyktų kokia masinė šventė su tradiciniu populiariosios muzikos koncertu, kad negastroliuotų koks komercinis teatras su, tarp kitko, daug geriau už apkalbamąjį J.Miltinio dramos teatre pastatytu spektakliu, žinoma, komedija, žinoma, banalia, o neretai ir gerokai vulgaria, bet su ryškiais aktoriais ir jiems labai tinkamais personažais.

Kai panašia, tik gerokai silpnesne premjera sezoną pradeda valstybinis penktojo pagal dydį šalies miesto teatras, darosi šiek tiek nejauku. Nesmagu dėl režisieriaus, atsainiai kopijuojančio šimtus kartų matytas neva juokingas scenas (pavyzdžiui, liokajui vis nusmunka kelnės). Nesmagu dėl aktorių, kurie priversti ir stengiasi bent mechaniškai vykdyti režisieriaus užgaidas, bet tos pastangos pernelyg akivaizdžios, kad juokas „lietųsi laisvai“.

Dar nesmagiau dėl publikos. Esu tikra, kad nusileidus uždangai didesnioji jos dalis labai nenoriai stojosi (išvis nesuprantama teatrinė mada) ploti spektaklio kūrėjams. Tiesa, nemažai to nenorinčiųjų vis dažniau palieka teatro salę jau po pirmos dalies. Panašiai buvo ir šį kartą.

Kitą rytą po premjeros atsibundu tarsi išvakarėse ko neskanaus ar pagedusio užvalgiusi. Ir pagalvoju: o ar neatsitiko taip, kad, anot vieno pastabaus žiūrovo, D.Kazlauskas prieš pat naują konkursą teatro vadovo kėdei užimti pakišo R.Vikšraičiui kiaulę. (O gal atvirkščiai?... Šiame teatre dėl nieko negali būti tikras.) Ką jau kalbėti apie teatrinę „kiaulę“ Panevėžio žiūrovams.

Gerbiami J.Miltinio dramos teatro gerbėjai, šios trumpos pastabos ir subjektyvus, prisipažįstu, vienašališkas, su niekuo nederintas tekstas neturėtų jaudinti jūsų. Netgi, tikiuosi, atvirkščiai, kažkiek suintriguos. Iš patirties žinau - žurnalisto nuomonė dažniausiai sukelia priešines bangas...

Betgi pramogų ir taip pilna. Nėra savaitės, kad mieste nevyktų kokia masinė šventė su tradiciniu populiariosios muzikos koncertu, kad negastroliuotų koks komercinis teatras su, tarp kitko, daug geriau už apkalbamąjį J.Miltinio dramos teatre pastatytu spektakliu, žinoma, komedija, žinoma, banalia, o neretai ir gerokai vulgaria, bet su ryškiais aktoriais ir jiems labai tinkamais personažais.

Kai panašia, tik gerokai silpnesne premjera sezoną pradeda valstybinis penktojo pagal dydį šalies miesto teatras, darosi šiek tiek nejauku. Nesmagu dėl režisieriaus, atsainiai kopijuojančio šimtus kartų matytas neva juokingas scenas (pavyzdžiui, liokajui vis nusmunka kelnės). Nesmagu dėl aktorių, kurie priversti ir stengiasi bent mechaniškai vykdyti režisieriaus užgaidas, bet tos pastangos pernelyg akivaizdžios, kad juokas „lietųsi laisvai“.

Dar nesmagiau dėl publikos. Esu tikra, kad nusileidus uždangai didesnioji jos dalis labai nenoriai stojosi (išvis nesuprantama teatrinė mada) ploti spektaklio kūrėjams. Tiesa, nemažai to nenorinčiųjų vis dažniau palieka teatro salę jau po pirmos dalies. Panašiai buvo ir šį kartą.

Kitą rytą po premjeros atsibundu tarsi išvakarėse ko neskanaus ar pagedusio užvalgiusi. Ir pagalvoju: o ar neatsitiko taip, kad, anot vieno pastabaus žiūrovo, D.Kazlauskas prieš pat naują konkursą teatro vadovo kėdei užimti pakišo R.Vikšraičiui kiaulę. (O gal atvirkščiai?... Šiame teatre dėl nieko negali būti tikras.) Ką jau kalbėti apie teatrinę „kiaulę“ Panevėžio žiūrovams.

Gerbiami J.Miltinio dramos teatro gerbėjai, šios trumpos pastabos ir subjektyvus, prisipažįstu, vienašališkas, su niekuo nederintas tekstas neturėtų jaudinti jūsų. Netgi, tikiuosi, atvirkščiai, kažkiek suintriguos. Iš patirties žinau - žurnalisto nuomonė dažniausiai sukelia priešines bangas...

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.