Dabartis šiame spektaklyje atsiskleidžia, sakyčiau, unikaliu, elegantišku, „varnišku“ ir šviesiu pavidalu. Tiksliau tariant, tam tikras santykis su dabartimi siūlomas kaip išsigelbėjimas.

Darbų sėkmę daugiausia lemia „Impulso“ dalyvių kūrybinė medžiaga – profesionalūs baleto šokėjai, kurių kūnai, šiai kūrybinei veiklai ruošti daugelį metų, gali kokybiškai perteikti formaliuosius sumanymų pavidalus.

Lietuviškame kontekste Klaipėda yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių – čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja.

Mes turime 99% tų pačių genų kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Mes turime 90% tų pačių genų kaip šimpanzė. Mes turime 30% to paties kaip ir salotos. Ar tai bent kiek tave pralinksmina?

Spektaklis tęsiasi beveik keturias valandas ir neprailgsta, nes nėra nereikalingų, paviršutiniškų, ištęstų scenų.

Vieną lūkestį „Maišto” režisierius išpildo su kaupu: ko jau ko, bet fizinio žiūrovo interaktyvumo šiame spektaklyje netrūksta.

Priešinguose poliuose stovinčios karalienės Areimos spektaklyje atrodė kaip princesės iš skirtingų dailininkų iliustruotų pasakų:

Postdraminio teatro epochoje primirštos klasikos atgaivinimas scenoje jau savaime yra pozityvus reiškinys. Vis dėlto stengiausi išsiaiškinti, kodėl režisierius „nuskriaudė“ Škotijos karalienę Mariją Stiuart ir spektaklį centravo į Elžbietą.