Nors šiandien ir kovo 11 diena, bet jau parą vėluodama vėl rašau tekstą traukinyje. Kažkaip malonu, sėdi sau ramus, o vaizdai keičiasi, nei per greitai, nei per lėtai. Kokiu būdu tokie sakiniai gali būti recenzijos pradžia? Nenutuokiu. Kokiu būdu Lietuvos teatre kuriami monospektakliai? Lygiai taip pat neįtikėtina.
Panašu, jog jie tapatinasi su tais mažais nameliais pakelėje, kiekvienas išskirtinis, sau, pats, vienas, nesusijęs su niekuo kitu matyt, tik dėl to ir išskirtinis. „Revizoriai visada reikalauja dokumento“, - praeidamas taria stiuardas... Hm, su Nikolajumi Gogoliu sąryšio, matyt, daugiau, nei Povilo Budrio spektaklyje su Fiodoru Dostojevskiu. Neskubėkite nulinčiuoti, aš ne apie tekstą, kurio monospektaklyje „Juokingo žmogaus sapnas“ pagal to paties pavadinimo apsakymą daugiau, nei apstu. Čia daugiau apie taiklumą, žingeidumą ir įtaigumą - tuos keistus dalykus, kurių norėtum sulaukti atėjęs į tam tikrą akistatą su aktoriumi.
Prisipažinsiu, monospektaklių nemėgstu... Ne dėl to, kad šis žanras būtų neįdomus, bet Lietuvoje ne daug kam pavyksta juos įgyvendinti. Paskutinis iš tiesų įsimintinas ir paveikus darbas tikriausiai buvo Aldonos Bendoriūtės „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, režisuotas Kristiano Smedso. Na, arba Beno Šarkos „Topor sosi“, ne per seniausiai vėl rodytas Menų spaustuvėje. Jei pastarasis turėjo įdomią temą, pasakojimą ir aktyvų bendravimą su žiūrovu, o pirmasis – dar ir režisierių, kovo 8 dieną matytas reginys pristigo visų anksčiau išvardytų dalių.
„Juokingo žmogaus sapnas“ turėjo vieną esminį elementą. Aktorių. Režisieriaus teatro aktorių, kuris be maestro staiga tapo nebeįdomus. Staiga kiekvienas balkio pasukimas „Fauste“ tapo įdomesnis nei begalė išdeklamuotų Dostojevskio sakinių. Gražių saknių, žinoma, gilių ar daugiaprasmių (čia jau kaip kam gali pasirodyti), tačiau galų gale - tuščių. Tuščių, nes vidinis aktoriaus užsidegimas, kad ir koks nuoširdus, neatrado įsikūnijimo menamoje spektaklio formoje. Kokia ji? Tai - deklamacinis vakaras su knyga tarp dviejų kėdžių, mėlyno palto (dangus), didelio (Saulė) ir mažo (Žemė) dubens bei, pabaigai, Dostojevskio portreto, taip neakivaizdžiai primenančio, kad viskas, kas buvo ką tik patirta,- nebijokite, yra tik rašytojo pasaulis.
O sniego už lango vis dar daug, seno, suledėjusio, kaip ir „seno gero“ Nekrošiaus Budrio spektaklyje. Kam jis reikalingas? Tikrai, tikrai nežinau. Lygiai taip pat, kaip negaliu atsakyti, kodėl aktoriui reikėjo „pasidabinti“ rašytojo šukuosena ir barzda. Tam, kad taptų panašus į Valdimirą Iljičių? Matyt, ne. Kodėl jam neprireikė režisieriaus? Užteko Dostojevskio genijaus ir asmeninio bagažo? Vargu.
O revizorius vis vaikšto... Kaip ir Budrys po Meno forto salę, mintinai skaitydamas Dostojevskio apsakymą, kurio pasakotojas – juokingas žmogus. Ar bent tokiu jį laiko aplinkiniai. Juokingasis žmogus gyvena, mąsto apie savižudybę, galų gale jai pasiryžta ir čia susapnuoja sapną, kuris jam parodo gyvenimo tiesą. Ja sekant išaiškėja, jog visi galėtume gyventi geresniame pasaulyje, jei pradėtume rūpintis vienas kitu, kažkokiu būdu grįždami į mūsų įsivaizduojamą pirminį pasaulį. Po tokio apreiškimo belieka tapti naujuoju pranašu...
Kokia puiki mintis nuskamba apsakyme: o kas, jei man nusižudžius, dingtų ir visas aplinkinis pasaulis? Iš tiesų, o kas? Argi iš dalies tai nėra tiesa? Argi dingus vienam iš mūsų, nepranyksta dalis pasaulio? To pasaulio, kurį mes susikuriame, įsivaizduojame, kuriame gyvename? Taip, ne viskas, o tiksliau, beveik nieko nuo mūsų šioje žemėje nepriklauso, bet (ir dėl to) čia mes susikuriame savo mažą patogią realybę, kuri su kievienu iš mūsų po truputėlį senka, dingsta...
Yra apsakyme ir kita mintis, kurią taip stengiasi pabrėžti ir į kurią remiasi Budrys. Praėjus porai dienų, kiek primiršus tekstą ir vaidinimą, ji skambėtų maždaug taip: „Gyvenkime draugiškai“. Žinoma, spektaklio metu ji perskaitoma ir akcentuojama taip daugiaprasmiškai, mįslingai, simboliškai ir esminiai, jog... netenka savo pradinės, realiosios prasmės. Monospektaklyje, kaip ir didžiojoje dalyje lietuviškojo teatro kūrinių, prasmės ir idėjos yra nugabenamos į mistinį, nerealų pasaulį, kuriame netenka savo galimo aktualumo. Bet kokia idėja, kažkada užrašyta Dostojevskio, o šiandien skambanti Meno forte, negali materializuotis mūsų laike, kol simboliškomis mizanscenomis ją kosmose patalpina aktorius. Viskas: baldai, muzika (Giedrius Puskunigis), apranga, rekvizitas rėkte rėkia apie seniai praėjusius laikus ir su jais prarastą ryšį.
Laimei, kovo 9 dieną teko nuvyktį į Rygą ir stebėti Alvio Hermanio režisuotą monospektaklį „Senelis“ („Vectēvs“, vaidina Vilis Daudziņš). Neketinu lyginti šių spektaklių, tačiau kardinaliai skirtingi aktorių darbai scenoje sukėlė nemažai minčių.
Latvių spektaklis prasideda aktoriaus – pasakotojo pasirodymu, kurio metu jis, rodydamas skaidres, pasakoja apie tai, jog nėra matęs nė vieno savo senelio, kadangi jie abu žuvo kare, tarnaudami skitingose pusėse. Toliau veiksmas vyksta „apgyvendinant“ vis kitokį senelį gėlėmis, sodinukais ir žemėmis perkrautame daugiabučio namo buto kambaryje. Scenografija (Uģis Bērziņš), būdinga Hermaniui, vaizduoja mažą ir perkrautą erdvę. Čia, be aktoriaus, vieninteliu gyvybės elementu tampa langas, per kurį matome videoprojekcija kuriamą „gyvą“ kiemo vaizdą.
Daudziniš įtikinamai sukuria tris skirtingus senelio portretus beveik nepasikeldamas iš fotelio. Iš pirmo žvilgsnio tik kalbėdamas apie „šį bei tą“, prisimindamas skirtingus įvykius, aktorius palengva, atrodo, iš tiesų įsikūnija į kitą žmogų. Iš pradžių imi pastebėti, kaip vyras sensta, o tuomet ateina momentas, kuomet supranti: tu iš tiesų pamilai šį senelį. Ir nesvarbu, jog jis – postringaujantis nacis. Visų pirma jis – senelis, kurio (nors iš tiesų ir nepažinto) ilgisi Daudziniš ir kuris kažkuo tikrai labai panašus į taviškį. Šalia to, labai paprastai kalbama apie tėvynę, karą, neapykantą žydams ir dar daugiau.
Apie pustrečios valandos trunkančiame spektaklyje aktorius puikiai išlaiko publikos dėmesį, sukuria trijų skirtingų žmonių portretus, paliesdamas ne tik anūko – senelio ryšį, bet ir daug klausimų, svarbių ne tik individualiam, bet ir įvarių šalių, patyrusių karą, kontekstui. O greta išlaikoma ir jo paties – pasakotojo - linija, „įžeminanti“ visą veiksmą.
Taigi, pagrindinė mintis, po „Senelio“ besisukusi galvoje, buvo apie tai, kodėl mes negalime taip paprastai kalbėti apie mums svarbius, net skaudžius dalykus. Kodėl būtina juos apkaišyti metaforomis, simboliais, neva norint paversti bendriniais, o iš tiesų taip tik atitolinant juos nuo esamos realybės? Kita vertus, ar tikrai monospektaklis turi tapti išskirtinai vieno aktoriaus darbo vaisiumi? Suprantu, kad aktoriui norisi pabėgti nuo režisieriaus minčių įkūnytojo vaidmens, bet (deja) tai dažniausiai baigiasi raiškiojo skaitymo vakaru, kad ir jaukioje aplinkoje. Budrio monospektaklio atveju šalia šios literatūros neatsirado nei apčiuopiamas personažas, nei aiški aktoriaus idėja.
Kelionė traukiniu pirmyn - atgal baigėsi. Vėl Vilnius. Tikriausiai vėl reiks eiti į teatrą, o po to rašyti recenziją. Su pradžia ir pabaiga. O kol kas vyksta realus gyvenimas: Kunigaikštis Vildaugas, jau paleistas iš policijos, bučiuoja merginoms rankas, jis rado dar vieną savo dukrą... Ras ir anūkę. Gal tada ir jis sukurs monospektaklį.
