Žemaitės užrašytas turinys kalba ne apie XIX a., o apie visų amžių visuomenes, tik jo samprata vis dar priklauso lietuvių kalbos mokytojams.
Agnius Jankevičius pasiūlė savąją šimtmečio šventės versiją, kuri nei lengva, nei pakili, bet atspindinti dalį tikrovės.
Ir neabejoju, kad premjera turės savo publiką, kuri labiau už modernią režisūrinę kalbą vertina nuoseklų ir suprantamą pasakojimą bei atjautą žadinančius personažus.
Antikos dievų egzistencijos tikroviškumu spektaklis galbūt ir įtikina, tačiau jame pradėtas megzti pokalbis su XXI a. žmonijos tikrove nutrūksta.
Tokiu kalbėjimu, kaip ir šiame festivalio spektaklyje, bandoma pasisakyti, tačiau pasakojama kamerai, o ne šalia esančiam žmogui – žiūrovui.
Kai rankose laikomas kūdikis sutelkia žvilgsnį į veiksmą scenoje ir kuriam laikui nuščiūva viską stebėdamas, kyla mintis, kad žiūrovais gimstame, o ne tampame.
„Tvarkos dienoje“ nereikia sunkiai dirbti bandant suprasti – užtenka „išjungti“ skepticizmą, kad atsivertų mielas, skoningas stebuklų kambarys.
Ir net nesvarbu, draugai ar ne draugai Stankevičius su Bialobžeskiu, svarbu tai, kad aktorius autoriumi naudojasi tarsi atlikdamas savo išpažintį.
Bruskonas ima panėšėti į Miltinį, nebepaleisdamas iš rankų lazdos ir paprastą žieminę kepurę (kokias šiandien mėgsta nešioti režisieriai) pakeisdamas berete.
