„Laukys“ žiūrovui siūlo susimąstyti apie šalia esantį žmogų ir kasdienybės bendruomenėje svarbą. Spektaklis klausia: kas yra gyvenimas?, – atsakymą, nevienareikšmį, bet pateikia.
Neabejotinai taiklus režisieriaus sprendimas buvo pasikviesti būtent Nelę Savičenko, puikiai žaidžiančią dramaturgo pasiūlytą intelektualų žaidimą su smalsiu žurnalistu, rašytojos atstovais, publika.
Įsigyvenęs į Kutavičiaus muzikoje užkoduotas, simbolių prisodrintas prasmes, režisierius scenoje kūrė įtikinamai slėpiningą atmosferą, padėjusią perteikti žmogaus prigimties dualizmo dramą.
„Donos Kichotės“ kūrinių choreografinis braižas skirtingas, tačiau visus autorius vienija siekis laisvai, nekanoniškai traktuoti judesį, skatinant pačius šokėjus emociškai įsitraukti į kuriamą atmosferą.
Spektaklis „Edžio pabaiga“ išties gražus žiūrėti, panardinantis į save, įdomus apmąstyti ir viliojantis pažinti.
Stebėti, mąstyti ir nardyti Nauberto Jasinsko brėžiama logika gali būti įdomu ir šis eksperimentas „Salėje 99“ nebuvo visiškai „pro šalį“, bet ieškoti ir dirbti dar yra kur.
Lietuvos [i]traviatoms[/i] dar teks palaukti, kol kažkas papasakos jų istorijas tokias, kokios jos iš tikrųjų yra – linksmos, liūdnos, džiugios, tragiškos, graudžios ir juokingos – visokios.
Rūke skleidęsis sumanymas tiesiog leido (į)vykti suplanuotiems ir improvizuotiems garsams, gestams, šviesos blyksniams… Efemeriškumas pavertė žiūrovą ežiuku.
Operoje stebėjome milžinišką ekraną ir jo fone veikiančius mažyčius gyvus žmones, kurių įvaizdžiai ir istorijos buvo didesni už pačias asmenybes.
