Ko gero svarbiausias ir įdomiausias „Tito“ aspektas – tai dviejų, labai skirtingų frontų (spektaklio ir degustacinės vakarienės) sujungimas, gudriai sužaidžiantis skirtingų požiūrių kolizija.
Spektaklio „Tinder Dates“ kūrėjai praleidžia daugybę progų pasijuokti iš keistenybių, tendencijų, o paviršutiniška šiuolaikybės refleksija susitelkia ties universaliais lūkesčiais ir nesusikalbėjimais.
Pasirinkti Vyrypajevo dramaturgiją dažniausiai reiškia pasirinkti, kad teatro scenoje dominuos tekstas, nulemiantis aktorių būvį ir režisūrą. Tai būdinga ir režisierės Ievos Kaniušaitės spektakliui.
Visiškai skirtingi Dorianai šiame pasakojime veikia lyg veidrodis ir atspindys. Tai iš savęs besijuokiantis ir tuo pat metu savęs besigailintis benamis katinas ir lyg iš E. A. Poe pasakojimo išskridęs varnas.
Opera-baletas „Dievo avinėlis“ – vizualiai lėtas, per sceną slenkantis kūrinys, kurio muzikinė raiška – atvirkščiai – labai aukštos temperatūros. Sakyčiau, degi, jeigu kalbėčiau apie ją kaip apie medžiagą.
„Laukys“ žiūrovui siūlo susimąstyti apie šalia esantį žmogų ir kasdienybės bendruomenėje svarbą. Spektaklis klausia: kas yra gyvenimas?, – atsakymą, nevienareikšmį, bet pateikia.
Neabejotinai taiklus režisieriaus sprendimas buvo pasikviesti būtent Nelę Savičenko, puikiai žaidžiančią dramaturgo pasiūlytą intelektualų žaidimą su smalsiu žurnalistu, rašytojos atstovais, publika.
Įsigyvenęs į Kutavičiaus muzikoje užkoduotas, simbolių prisodrintas prasmes, režisierius scenoje kūrė įtikinamai slėpiningą atmosferą, padėjusią perteikti žmogaus prigimties dualizmo dramą.
„Donos Kichotės“ kūrinių choreografinis braižas skirtingas, tačiau visus autorius vienija siekis laisvai, nekanoniškai traktuoti judesį, skatinant pačius šokėjus emociškai įsitraukti į kuriamą atmosferą.
