Kaip ir įprasta festivaliams, jiems baigiantis išmetami visi turimi koziriai – geriausi spektakliai, festivaliui uždedantys pabaigtuvių vainiką. Šių metų Naujosios dramos akcijos koziriu tapo olandų grupės „ZT Hollandia“ režisieriaus Johano Simonso spektaklis „Balsai“, kuris jau aštunti metai gali girtis legendų ir prestižiškiausių teatro apdovanojimų gausa.
Naujosios dramos akcijoje pristatytas Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys intriguoja ne tik kaip dar viena nacionalinės dramaturgijos pozicija. „Artimą miestą“, kaip ir „Malyšą” 2002-aisiais, režisavo pats autorius, taigi reiškinys jau leidžia Lietuvos teatro erdvėje pažvelgti į dramaturgo teatrą, viename asmenyje jungiančio teksto kūrėją ir jo įkūnytoją scenoje. Šioje teatrinėje simbiozėje svarbiausia, regis, reprezentuoti pirminį produktą – pačią dramą.
Labai gaila, kad Fiodoro Dostojevskio „Demonai”, Jono Vaitkaus pastatyti Nacionaliniame dramos teatre, pasirodė štai dabar, sezono pabaigoje. Triskart suvaidintam kitą sezoną spektakliui vėl teks kaupti jėgas. Tiesa, spektaklio formatas jam labiausiai trukdo būti dažnai rodomam, tačiau tik vaidinamas, net dažnai vaidinamas, jis galėtų pagaliau artikuliuoti tą pranešimą, dėl kurio ir buvo statytas.
Pasakyti, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagaliau pastatyti Fiodoro Dostojevskio „Demonai” premjeros dieną tik pareiškė pradedantys ilgą kelią į prasmių kontūrų ryškinimą, – būtų mažų mažiausiai nuoširdu. Minėti, kad iki pat vidurnakčio ištvėrę žiūrovai visai nelinkę girtis nekasdieniška patirtimi, – banaloka.
Nacionalinio dramos teatro vadovai prieš savo kadencijos pabaigą metė ilgus metus puoselėtą planą: pagaliau pastatyti Fiodoro Dostojevskio „Velniai”. Po įvairių siūlymų ir jau kelis kartus girdėtų „beveik susitarimų” su Oskaru Koršunovu (inscenizaciją „beveik rašė” Sigitas Parulskis) pagaliau scenos šviesą išvydo „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai”, kuriuos pabandė suvaldyti Jonas Vaitkus.
Sausio vidury „Meno forte” parodytas naujos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Artimas miestas” eskizas nebuvo reklaminis masalas ar privalomas atsiskaitymas būsimo spektaklio rėmėjams (šį nepriklausomą projektą prodiusuoja „Audronio Liugos produkcija” drauge su tarptautiniu projektu SEAS ir Europos scenos menų organizacija THEOREM). Jį greičiau išprovokavo darbo autorių būtinybė susigaudyti, ar gera kryptimi einama, lyg šachmatų žaidime susiskaičiuoti nukirstas ir išsaugotas figūras.
„Virto ąžuolai” – penktasis režisieriaus Agniaus Jankevičiaus sceninis kūrinys pirmiausia pribloškė neapsakomu liūdesiu. Spektaklis, kuriame kibirkščiuoja subtilus humoras, vis dėlto skleidžia pesimistinę gaidą, kuri verčia susimąstyti ne vien apie šio spektaklio meninį kontekstą, bet ir apie jauno menininko poziciją šiandienos teatre.
Kišeninėje Menų spaustuvės salėje pradėtas rodyti neįprastas spektaklis. Pašalietis gal ir nesuprastų, ar tai tikras teatras – ratu sėdi dešimt jaunų vaikinukų ir merginų ir pasakoja vieni kitiems kažkokias istorijas. Pasakoja ir čia pat jas pavaizduoja… Bet pašalietis vargu ar užsuktų į šią salę, o jeigu užsuktų, tiesiog šiaip sau, manau, būtų maloniai nustebintas.
Ar žiūrėjote kada iš dvylikto aukšto žemyn? Ką pajutote? Traukia? Kaip pasakytų pjesės autorius Jevgenijus Griškovecas, savo kartos egzistencinio nerimo reiškėjas, – taip veikia šiuolaikinio miesto trauka, sudirgusios sąmonės trauka, nes atpažįstame nevalingai žemyn dardančius savo gyvenimus. Iš šios miesto traukos gimusi dramaturgo išpažintis paveikė ir spektaklio kūrėjus.
