Minimalistinėje scenografijoje tarpstantis kompiuterinės grafikos, repo, operos, 2000-ųjų mados ir kitų, regis, nesuderinamų dalykų kratinys atrodo… keistai natūralus ir savaime suprantamas.
Įspūdis publikai čia kuriamas kone išimtinai vizualiomis priemonėmis. Kūrėjai atsižvelgė į žmonijos polinkį mieliau priimti besikeičiančius vaizdus nei per ilgai užsibūti vienoje temoje.
Ekmanas verčia baletą šiuolaikiniu ne tik interpretuodamas ar pratęsdamas jau matytas šokio formas, bet apima visą sceną kaip naujos vaizduotės erdvę.
Spektaklyje „Tėtis“ – daug ašarų ir tėvo, ir dukters akyse; jis jaudina ir graudina žiūrovą. Ribinės gyvenimiškos situacijos skausmą spektaklio kūrėjai paverčia meno formų grožiu ir harmonija.
„Tylėjimai“ kartais, atrodo, mėgina sulynčiškėti. Galima pasijusti it bandyme (pabrėžiu – bandyme) sukurti savo „Club Silencio“ pasaulio versiją iš Davido Lyncho režisuoto „Malholando kelio“.
„Tėtis“ – kartais nuobodus, kartais per daug baksnojantis į primityvias tiesas, tačiau emociškai paveikus ir prasmingas spektaklis.
Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio „Kūnai“ choreografija ypatinga būtent savo žmogiškumu, t. y. artimumu kasdieniškai judančiam žmogui, o ne treniruotam šokėjui.
Beveik valandą stebėdami lėtą, tačiau dinamišką veiksmą galime pamažu atsiduoti meditacijai, o jai pasibaigus išsinešti išsiilgtą abstraktaus grožio teikiamą malonumą.
„Kauno asamblėjos“ konstrukcija veikia tiek, kiek toli už išsakytų minčių yra pasiruošęs žengti žiūrovas, nes diskusija prie stalo savaime lieka tuščia, jei nepasimokę iš jos klaidų nepradėsime savosios.
