„Valkirijos“ projektas galėjo tapti įspūdingu dviejų „lėto meno“ adeptų susitikimu. Bet įvyko gal lauktas, o gal ir nelauktas dalykas: režisierius nusprendė Wagnerio dramą statyti atsietai nuo Wagnerio muzikos.
Tekste galima įtarti esant gyvos emocijos ir lengvo humoro, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas.
Stebint didžiules daugumos aktorių pastangas kurti „psichologinį“ teatrą, išties sunku patikėti, kad spektaklis pastatytas šiandien, XXI amžiuje.
Ar kas nors galėjo įsivaizduoti, kad tokie dalykai gali nutikti Nekrošiaus spektaklyje? Vyliausi, kad po pirmojo premjeros spektaklio skraidančių artistų bus atsisakyta. Deja.
Šis Oskaro Koršunovo spektaklis yra spektaklis suaugusiesiems, nes kreipiasi į mūsų dvasią be jokių infantiliškų išlygų. Režisierius pastatė rimtą ir radikalų spektaklį, tokį, kokie buvo jo patys pirmieji darbai. –
Ši beskonybė (kad ir kiek skonis būtų subjektyvus) vis dėlto užduoda esminę mįslę, tą retorinį „kaip taip?“. Būtent per stipri eklektika verčia atmesti, kad režisierius viso to neregi, kaip ir prielaidą apie visišką cinizmą.
Dar 1892 m. Adolphe’as Appia reikalavo atsisakyti realistinio stiliaus, tvirtindamas, kad „Nybelungo žiedo“ dramos amžinumą geriausiai pabrėžtų abstrakti erdvė.
Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtinių spektaklis „Senelės pasaka“ – atgaiva suaugėliams, pavargusiems nuo politikos marmalynės, verslo reikalų įtampos, buities rutinos ir darbo kontorose, kreivais stuburais palinkus prie akis gadinančių monitorių…
Raitų valkirijų pulko nesitikėjome, jo ir nebuvo. Bet ar su pririštais ant nugaros gremėzdiškais deglais, senamadiškai išpuoštos ir „subutaforintos“ jos atitinka režisieriaus estetiką?
