Į šokio spektaklį keliavau ne viena, o su penkių mėnesių šokio kritiku. Šis visas keturiasdešimt minučių išbuvo nė necyptelėdamas, išpūstomis akimis ir visada į veiksmą nukreipta galva.
Kiekvienas kaspinas, rutuliukas ar sviedinys bus skirtas ne tik šokti, bet ir pasidalinti, kad visi, kas nekantrauja tėvų glėbiuose, šoktų ir žaistų drauge.
Tarsi belytė, tai dėmesio atsisakanti, tai jo maldaute maldaujanti persona visą kafkišką savo būseną pašvenčia absoliučiai elementariai spektaklio žinutei: IR KAS IŠ TO (suprask, mano meno)?
Svarbiausia spektaklio kūrimo priemone režisierei tampa jos parašytas tekstas, personažus ji pavertė tipais, atkartojančiais tą tekstą ir sugalvotą emociją.
Neabejoju, kad dvasios apsivalymą Vaitkus galėtų skelbti ir kitomis teatro priemonėmis, tačiau jis pasirinko meditatyvią formą, kurioje muzika, judesys ir šviesa tapo svarbiausiais poetinio spektaklio komponentais.
Scena, turėjusi ne tiek atskleisti aktorių tapatybes, kiek pasiūlyti kitokį mąstymo apie karą būdą ir galbūt paskatinti atvirai diskusijai, virto duobe, į kurią įkrito spektaklis.
Salė kurį laiką sėdi nuvytusi: stebi ir kai kuo stebisi, bet vos tik išgirsta žodį „Lietuva“, iškart atsigauna. Tarytum čia įvyktų spektaklio lūžis, kulminacija.
Spektaklyje nėra nei interpretacijos, nei taiklios iliustracijos. Gal jis skirtas tiesiog pramogai – paklausyti gražiai atrodančių ir gražiai dainuojančių aktorių-solistų gražioje sceninėje erdvėje?
Įprastą valdovo „makbetizacijos“ – valdovo kompromitacijos ir pražūties – istoriją „Septynios gražuolės“ tarytum apverčia aukštyn kojom: pasakoja valdovo apsivalymo – jo „jogos“ – istoriją.
