Ten, kur gimė pirmieji Eimunto Nekrošiaus spektakliai, užgeso ir jo paskutinysis. Sapno realybė, kurią „Tuoktuvėse“ pasiūlo Gombrowiczius, veikia ne kaip aplinkybės, o kaip Nekrošiaus režisūrinė raiška.
„Teiresijo krūtis“ yra retas, preciziškas darbas, jame džiugina puikiai valdoma teatrinė šviesotamsa – kontrastai. Humoras išryškina neviltį, tyla sustiprina riksmą.
Žiūrovus ir pasakojimą perliejanti ironija ir autoironija spektaklyje suveikė kaip įrankis išgyventi vidurio krizę ir priartėti prie pabaigos. O čia – prisipažinimas, kad teatras rūpi.
„Bado meistras“ – paskutinis spektaklis, pastatytas ir iki šiol vaidinamas „Meno forte“: teatro meistras teatro priemonėmis parodė pasaulį, kuriame be duonos ir vandens gyvena siela.
Justi, kad režisierius atidžiai žengė įkandin kompozitoriaus tam, kad kruopščiai išskleistų muzikinę dramą, sukurdamas tvarkingą spektaklį, kurio gyvybingumui lemtingai svarbūs atlikėjai.
Tai yra reikšmingas repertuarinis ir meninis šuolis teatrui, atlikėjams, publikai. Vien užmojis pristatyti šią operą panevėžiečiams ženklina kylantį miesto kultūrinio atsinaujinimo sąjūdį.
Justi, kad aktoriai scenoje greičiau yra „sustatyti“, kad jiems tiesiog parodyta, kur pasakyti tekstą. <…> Labiau deklamuodami negu vaidindami, atrodo lyg scenoje veiktų be veikėjų, yra atsiriboję, vienmačiai.
Spektaklyje „Gaja Mara“ visko yra taip saikingai, kad beveik ima trūkti. Tačiau trūkumas gali pasijusti tik jei esi suaugęs, o tikslinės kūrinio auditorijos dėmesys čia sąmoningai valdomas minutėmis.
„Kai mes būsim jauni“ – tai geraširdiškas, bet nesentimentalus, lengvai suprantamas, bet nepataikaujantis spektaklis, švelniai primenantis, kad mes visi – būsimi senatvės būstai.
