Garsus dramaturgas Haroldas Pinteris ne viename interviu pripažino savo nuolatinį siekį – „svarbu, kad žiūrovas teatre nesijaustų patogiai“. To nuo jaunystės siekė ir Jurašas.

Politinę tikrovę čia reprezentuoja pabėgėlių tema, o mitinis matmuo reiškiasi kuriant tautinę-religinę tapatybę ir moters įvaizdį, palankų feministinėms interpretacijoms.

Ar Zanussis kažkuo panašus į savo paties sukurtą „Puikybės“ herojų profesorių Adamą? O gal labiau į šį vaidmenį sukūrusį aktorių Vidą Petkevičių? Režisierius prasitarė sutikęs kurti spektaklį Panevėžyje, nes žinojęs, kad Lietuvoje yra TOKS aktorius.

Tiesą sakant, šis sliūkinimas, stoviniavimas, laukimas ir yra didžioji dalis spektaklio efekto. Nes, galiausiai, nori nenori, išsenki. Esi čia kaip turguj ar mugėje, kur vis bandai pro kaimyno petį įžvelgti ką nors ant prekystalio, o įžvelgęs, įvertinęs bei nutaręs nepirkti iriesi toliau.

Tikėjimas prasme ir savo kuriamu menu. Tikėjimas, kad kuriant įtampą galima geriausiai paveikti žiūrovą. Tikėjimas, kad garsiai, nors ir pavėluotai apie skaudulius rėkiantis menas gali daryti poveikį visuomenei.

Šiame spektaklyje aktoriai taip susiję vieni su kitais, jog jų intensyvūs dialogai pasiekia polifoniją, šiandien išnykusią tokio mastelio kūriniuose.

Būtent maištautojais, marginalais, o ne menininkais ar kūrėjais norisi įvardyti lietuviškojo „Rent“ veikėjus. Pasipriešinimas normoms ir naujų teigimas čia svarbesnis ir nepalyginamai aiškiau išreikštas, nei kiekvieno iš jų kūrybinės ambicijos.

Puiki mintis papasakoti šiandienos vaikams apie skurdą kaip nuotykį, kaip gyvenimo būdą, kaip kažką, gal net galima sakyti, išdidaus.