Jūs paneriate po vandeniu ir staiga laikas sustoja, garsai prityla, vaizdas suminkštėja. Jūsų judesiai tampa kitokie, lyg lėtesni, besibraunantys per masę, kurios apsuptas galite jaustis ir patogiai, ir nerimastingai. Vienu metu galite būti išlaisvintas ir įkalintas. Vanduo žmogui visuomet gali būti paguoda, bet išliks ir gąsdinančia stichija, todėl net kalbėdami apie savo jausmus naudojame labai skirtingus palyginimus: lyg banga nuplovė, lyg skęsčiau, plūduriuočiau, neša tėkmė ir t. t. Į tokią povandeninę emocijų ir traumos būseną režisierius Naubertas Jasinskas panardino savo aktorius ir žiūrovus premjeroje „Edžio pabaiga“, pagal Édouardo Louis romaną.
Mušto, engto, skurdžiai provincijoje augusio ir „į miestą prasimušusio“ vaikino istoriją scenoje prisiminimais perteikia keturi veikėjai. Mato Dirginčiaus, Jovitos Jankelaitytės ir Mato Sigliuko kuriami personažai - lyg skirtingos vieno žmogaus pusės, skirtingos to paties asmens gyvenimo atkarpos, o gal net skirtingos to paties Edžio gyvenimo pabaigos / tęsinio variacijos, kartais tarpusavy apsikeičiančios iš Motinos (Viktorija Kuodytė) paveldėtu viskio - priklausomybių - stiklu. Scenoje matomas 50:50 lyčių balansas natūralus ir nereikalaujantis pastangų, tuo pačiu vaikino tapatybės paieškų istorijai suteikia daugiabriauniškumo.
Vien Jankelaitytės tekstas, kalbamas vyriškąja gimine, paliečia labai subtilų ir skausmingą jauno žmogaus savęs identifikavimo aspektą, kai fiziškai bręsdamas turi susidurti su psichologiniu spaudimu, jog nepateisini savo įvaizdžio kaip iki galo „vyriško“ ar „moteriško“. Kartu su dramaturgu Maksymu Teteruku dėliojamuose tekstuose gausu homofobiškų ir mizoginiškų patyčių bei prisiminimų, kuriuose vaikino savivoką bandė kurti aplinkiniai, bet niekada - jis pats. Gal dėl to analizuojant scenos kūrinį net nesinori gilintis į konkrečią istoriją, nes ji tokia atpažįstama ir artima daugeliui. Tapatybės, kaip kažkieno kito vilčių ir žvilgsnio pateisinimas ar nuvylimas, kūryba. Vienaip aktuali Edžiui, kitaip - jo motinai, tačiau finale žalojanti visus.
Tokiame binariniame baseine ir plaukioja Edžio prisiminimų veikėjai. Žydrų veidrodžių - vandens fone, po panirusio vyro figūra (scenografė Sigita Šimkūnaitė) juda prigesintais rožiniais atspalviais (kostiumų autorė - Sandra Straukaitė) įvilkti aktoriai, subtiliai pabrėžiami ar dar giliau panardinami į povandeninę miglą Dainiaus Urbonio šviesų. Vieną dvilypumą pildo kitas: Straukaitės kostiumai aiškiai pabrėžia personažų būsenas ir jų prisiimamus vaidmenis. Kaip ir scenografijos bei sceninio veiksmo minimalizmas, taip ir Sigliuko įvaizdis man vis kažką primindavo, kol nebaigtu siūti (lyg nebaigusiu bręsti) kostiumu, sutaršytomis garbanomis ir didelėmis akimis atvedė iki roko grupės „Placebo“ vokalisto Briano Molko praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio stiliaus.
Nežinau, ar ši britų grupė kada nors buvo Jasinsko playlist'e, bet man ji ryškiai primena aktyvios paauglystės metus, kuriuose aiškią skirtį tarp moteriškumo ir vyriškumo keitė dar nematytas androginiškumas. Viena ryškiausių tokių ikonų buvo Molko bei jo grupės kuriama muzika, kaip ir vokalas: visuomet kiek apatiškas, besivelkantis, keistai ištęsiamas, bet labai gerai suprantamas. Kaip ir to laikmečio kūnai, lyg apkvaitę, keistai tąsūs ir lūžtantys.
Žymiai griežtesnis Dirginčiaus kombinezonas, su vos besikalančiais spygliais ant pečių, dar kiek apnuoginantis nugarą, bet jau suformavęs aiškią kūno liniją, ją įrėminęs. Taip pat ir Jankelaitytės korsetas aiškiai pabrėžia moteriškumą, bet yra suminkštintas ir kontrastuoja su jos dėvimais plačiais, nors trumpais šortais, kūno linijas paslėpti bet kada galinčiu švarku ir aukštakulniais. Tuo metu Kuodytės kostiumas tiesiogine šio žodžio prasme savyje talpina ir vyrišką, ir moterišką įvaizdžius. Spektaklio pradžioje atlikdama Motinos tekstus ji publikai nuolat atsuka nugarą ir mes manome, jog ji dėvi ilgą suknelę, o intensyvėjant veiksmui ir pereinant prie stiprios, nepriklausomos, bet vienišos moters įvaizdžio vis dažniau matome kitą pusę, atveriančią kostiuminę liemenę ir kelnes, čia minėtoji suknelė tampa lyg karalienės šleifas.
Ir Kuodytė šiame spektaklyje iš tiesų yra karalienė. Negalėjau nepagalvoti apie tai, koks jai ir dar keliems talentingiems Jaunimo teatro kolegoms, tapo ypač naudingas teatro vadovo Audronio Liugos atėjimas, atgaivinęs jų kūrybinį potencialą ir net atnešęs apdovanojimus. Kuodytei „Edžio pabaiga“ atrodo tokia lengva užduotis, jog ji dar ir spėja iš tiesų motiniškai pagloboti scenos partnerius. Na, bent žiūrovui taip atrodo. Vienintelė ryški Jasinsko iškelta aktorinė užduotis - prislopinti emocijas ir tragiškiausius pasakojimus perteikti lyg rėkiant po vandeniu, Kuodytės atveju tampa įtaigiu vaidybos įrankiu. Taip, kaip ir „Austerlice“, taipogi panašiai suvaldyta ir tiksliai muzika išreikšta buvo jos Stanislova „Jauno žmogaus memuaruose“, - Kuodytės vidinė energija gražiausiai skleidžiasi griežčiau apribojant jos fizinę ir balsinę išraišką.
Galbūt dėl tokios „slopinančios“ aktorinės užduoties pernelyg prigeso Dirginčius. Natūralia ramybe scenoje paperkantis aktorius dažnai žavi ir teksto atlikimo organika, tačiau bent mano stebėtą vakarą kažko pritrūko. Palyginus su kolegų panirimu, Dirginčius atrodė lyg nupiešta eismo juosta, tai susiliedavo, tai atsiskirdavo nuo bendro kelio tėkmės. Galbūt kitoks jo buvimas ir suteikė reikalingą kontrastą veiksme paskendusiam Sigliukui bei leido taikliai reaguoti į komentuojantį Jankelaitytės buvimą, tačiau bendrai spektaklio visumai nepasitarnavo. Tik ar tikrai problema kilo dėl aktoriaus?
Čia priėjau klausimą, nedavusį ramybės visą spektaklį: ar spektaklio koncepcija yra pakankama aktorinei atlikimo formai sukurti? Stebint veiksmą buvo aiškiai matyti loginiai režisūros kirčiai, girdimi tiek išpuoselėtuose tekstuose (taip, man jų buvo kiek per daug), tiek jau aptartoje vizualinėje raiškoje, kaip ir ją papildančiose vaizdo projekcijose. Pastarųjų autorius Ričardas Žigis ramiai komentavo, pratęsė vandens, lokacijų temas, taikliai atliepė gyvenimo kaip kino ir vaidmenų juose pasirinkimo temą, o specialiai filmuotoje video dalyje vėlgi papildė man artimai nuskambėjusią apatiško 10-ojo dešimtmečio kvaitulio būseną. Ir štai, atrodo, kad Jasinkas iš aktorių atėmė visas emocijas ir spalvas, išdalijo jas kūrybinei komandai ir pasiliko aktorius tik skaityti tekstus? Bet ar tikrai?
Buvo kilusi tokia mintis, ypač prisiminus ankstesnį režisieriaus kūrinį „Vegetacinė būklė“, kurio metu iš esmės klausėmės radijo teatro. Ir tada tai buvo spektaklio patirties dalis. Ėmiau manyti, jog Jasinsko polinkis į eksperimentus, į žiūrovą įtraukiančias spektaklių formas atrodo logiškesnis, stebint šį konkretų darbą su aktoriais. Vis dėlto vėliau, pati sau pagrindusi vaidybą, kaip buvimą po vandeniu, lyg gyvenime užlietame emocijomis, ar kaip tik nuo jų ir traumos pertekliaus apsistojus nejautroje, kaip skystyje plūduriuojančioje būtyje... Tačiau ar logika, koncepcija yra pakankama sąlyga aktorinei raiškai atsirasti?
Vis grįžtu prie šio klausimo, nes aktyvus protinis spektaklio dekonstravimas ne visą laiką padėjo išlaikyti dėmesį veiksmui scenoje. Ir taip, nejautra, apatija aplinkai, situacijų vertinimai protu, atribojant emocijas, kraštutinai intensyvios analizės ir jausmų atstūmimas yra mūsų realybės ir buvimo dalis. Pasaulio patirtis per norimą filtrą. Tačiau gal čia ir pritrūko žiūrovo fizinio įtraukimo, o galbūt, tiesiog taiklesnio aktorinės ir vizualiosios raiškų kontakto. Taip, kaip spektaklio finale gyvenimo baseinas įsikūnijo prabangiu Paryžiaus butu, įsižemino pasikeitusioje aktorių vaidyboje, ir sutelkė žiūrovų dėmesį bei įvedė naują Edžio būseną - savęs, kaip nepertraukiamo proceso suvokimą. Žinojimą, kad niekuomet nesi baigtinis rezultatas, visada patirsi daugiau, nueisi toliau ir grįši į save pažvelgti iš kitos perspektyvos. Vieno etapo pabaiga visada bus kito pradžia ir tavęs tęsinys tol, kol save vertinsi pats, neformuojamas išorinio žvilgsnio. Tad taip, dar kartą suprantu panirimą į save, bet ar to užtenka aktorinei formai sukurti? Tą vakarą atrodė, kad ne.
Kaip bebūtų, stebėti, mąstyti ir nardyti Jasinsko brėžiama logika gali būti įdomu ir šis eksperimentas „Salėje 99“ nebuvo visiškai „pro šalį“, bet ieškoti ir dirbti dar yra kur.
O pabaigai, tenesupyksta spektaklio kompozitorius, bet pasidalinsiu „Placebo“ garso takeliu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
