Kažkada Vilniaus mažojo teatro aktoriai, vaidindami spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“, tikėjo savimi kaip stebuklu. Gimė teatras ir pradėjo savo amžinybės kelionę. Pasirodo, stebuklai gali pasikartoti. Į Vilnių atvykus Rimo Tumino spektakliui „Nusišypsok mums, Viešpatie“, sukurtam Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje, tris vakarus Vilniuje ir vieną Klaipėdoje, žiūrovai turėjo galimybę ne tik prisiminti prieš du dešimtmečius Lietuvą garsinusį spektaklį ar išvysti naują jo redakciją, bet patirti tai, ką senovės graikų mąstytojas Aristotelis pavadino katarsiu.
Spektaklio gastroles Lietuvoje, siekdamas įprasminti savo tėčio Vytauto Šapranausko atminimą, surengė aktoriaus sūnus Gytis Šapranauskas ir Greta Cholina. Nacionaliniame dramos teatre po visų trijų spektaklių žiūrovai dalinosi savo gyvenimo vertybių įprasminimu, netikėtai patirtu jauduliu, kurį skatino tiek tekstas, tiek režisūrinė spektaklio išmonė.
Šį spektaklį šiandien galime vertinti režisieriaus Rimo Tumino kūrybos kontekste, galime lyginti du - lietuvišką ir rusišką pastatymus, bet svarbiausia įvardinti temos ir teatro kaip tam tikro ritualo unikalios išraiškos junginį. Naująjį spektaklio, sukurto Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais, variantą Tuminas prisodrino lietuviškų akcentų, kurie buvo surepetuoti būtent mūsų publikai. Tai leido ritualizuoti lietuvių kasdienį gyvenimą, apvalyti teatrą nuo egzotikos ir skatino jo stebėtojus tapti ne tik keliautojais, bet ir susimąstyti apie visų mūsų kelią į amžinybę. Ši tiesos nuojauta ne tik persmelkė spektaklį, bet nostalgiškai sugrąžino vaizdinius, kurie galingos muzikos fone spinduliavo šmaikštumu ir įdomiausiomis aktorių improvizacijomis.
Teatrą, kurį išpažįsta Rimas Tuminas, Faustas Latėnas, Adomas Jacovskis ir Aleksandra Jacovskytė, regime kaip vientisą audinį, kuriame ypač puikiai jaučiasi aktoriai. Jausmų ir prasmių prisodrintame spektaklyje jiems leista ir pasitikėti savimi, ir suklysti. Kartais, atrodytų, per daug drąsus aktorių egzistavimas reikalingas tam, kad jie greičiau patikėtų savo kuriamais personažais, kad ištirptų ribos tarp dviejų - teatro ir gyvenimo - realybių.
Žiūrint spektaklį, neapleido mintis, kokie meno kūriniai, kokie menininkai ryškiausiai apibrėžia lietuvišką tapatybę. Pasaulyje bene ryškiausiai žinomas Čiurlionio vardas. Žiūrint „Nusišypsok mums, Viešpatie“, neapleido mintis, kad šis spektaklis būtų dar vienas pavyzdys, dramos teatro priemonėmis nusakantis labai svarbų mūsų tautos savitumo ženklą. Kadaise Vytautas Kubilius apgailestavo dėl teatro impotencijos, nesugebėjimo su tokia pat galia, kaip Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, prabilti apie kitus lietuvių tautos skaudulius. Praėjus dviem dešimtmečiams, kaip priminė maskvietiškas spektaklis, iki šiol panašios alternatyvos mes ir neturime. Jeigu anuomet „Nusišypsok mums, Viešpatie“ atrodė kaip žydų tautos himnas, tai šiandien šį spektaklį galime vadinti žmogiškumo vadovėliu. Jis skirtas visai Lietuvai, visai mūsų tautai. Ne veltui sakoma, kad keliaudamas po pasaulį šis spektaklis net Izraelio žydus moko ne tik kaip juos reikia suvaidinti, bet ir kokie jie apskritai turi būti. Tuminui rūpėjo, kad per šį spektaklį visame pasaulyje skambėtų Lietuva.
Lietuvos Jeruzalė spinduliuoja grožiu, o Tumino vežime sėdintys žydai, vykstantys į Vilnių, nušviečiami neįtikėtina šviesa. Lyg filmo kadre režisierius sulėtintai jiems liepia ištarti: „Dieve, kaip gražu, aš matau Vilnių! Dieve, vien dėl to verta gimti!“ Salėje tapatybės tiltelis nesunkiai nusitęsia, toji meilė išnaikina ribas tarp žydų ir lietuvių, tarp atvykusių rusų aktorių ir tų, kurie kadaise vaidino žydus. Poetinio teatro kūrėjas Rimas Tuminas, iš praeities drąsiai žvelgdamas į dabartį, pats apsivelka Šmulės Senderio (kurį kadaise įkūnijo Vytautas Grigolis) kostiumą ir kartu su Sigitu Račkiu bei Gediminu Girdvainiu įsilieja į kūrinio audinį.
Režisierius, žvilgsniu perskrodęs laiką, įdėmiai nužvelgęs dabartinius personažus ir nustėrusią publiką, priminė, jog mes neišvengiamai tolstame vienas nuo kito. Kita vertus, šis laiko formuojamas atstumas išnaikino visas ribas, skiriančias žmogiškąsias vertybes. Tai, apie ką šiame spektaklyje kalba Tuminas, lietuviams ne tik artima ir įdomu, bet ir skausmingai reikalinga. Trys valandos teatrinės patirties „nušluoja“ begales konferencijų, aptarimų, straipsnių, ginčų, įvairių laidų žydų ar lietuvių tautos identiteto klausimais. Trys valandos teatrinės filosofinės dialektikos, kurioje žmonės gyvena ir mąsto savimi! Jie ploja ir juokiasi, verkia ir šypsosi, viskas vyksta čia pat, atvirai, nieko neslepiant. Jautiesi kaip antikiniame teatre, kuomet spektaklyje dalyvauja visas polis (valstybė), ir atėjusieji patiria katarsį.
Nors lietuviai aktoriai į spektaklį įsijungia labai trumpam, jie labai gražiai papildo svečius: lietuviška Nechama-Ožkelė - Inga Burneikaitė, sušokdama jau net ne gyvą „metaforą“, o patį jausmą, kuriuo iki šiol gyvena Vilniaus mažojo teatro aktoriai, paryškina Julijos Rutberg personažą. Nostalgija yra pagrindinis šio teatro temų ir realybės pamatas. Nors scenoje dominavo Vachtangovo teatro aktoriai, šie maži lietuviški intarpai leido spektaklį regėti lyg dvigubą veiksmą. Ir taip vyko per visus vakarus, ir tai netrukdė lyginti, o tiksliau, nematyti tų lyginimų prasmės.
Maskvietiškame spektaklyje Tuminas nesiekė nieko atkartoti, kiekvienam aktoriui leisdamas kurti savitą žydo paveikslą. Tarkim, Burneikaitės Nechama-Ožkelė, šokdama ir vis papurtydama galvą, varpeliu suskambindama, suvaidino harmonijos ir disbalanso kupiną personažą, o Rutberg žmogaus ir gyvulėlio ribas naikino naudodama platesnę mimikos skalę, pajungdama viso kūno plastiką. Lietuviškame spektaklyje žydai buvo ramūs, iki skausmo panirę sielograužoj, o rusų žydai daugiau per protą, per tekstines prasmes skleidė Kanovičiaus išmintį. Vienu metu turėjome galimybę regėti ir prisiminti, vyko teatro „stereo“ seansas. Kanovičiaus pasakymas „mūsų tėvynė - atmintis“ šį kartą virto plačiai atvertu langu į tėvynę. Praeitis susitiko su dabartimi - tai užkoduota pačioje medžiagoje, tai realiai įvyko ir šiame spektaklyje.
Pagrindinės spektaklio vertikalės - Efraimas ben Jokūbas Dudakas (Sergej Makoveckij, Vladimir Simonov), Šmulė Senderis (Aleksej Guskov, Jevgenij Kniazev), Avneris Rozentalis (Viktor Suchorukov) ir Chloinė Genechas (Viktor Dobronravov) neišvengiamai buvo lyginami su lietuviškais antrininkais, tačiau rusų aktorių mokykla šiai medžiagai suteikė begalę naujų atspalvių, leido Kanovičiaus prozai ne tik plačiau išsiskleisti, bet ir įgyti naujų prasmių. Pavyzdžiui, Dudako skausmas, „akmuo“, kurį aktoriui reikia suvaidinti, niekada nebus geriau įkūnytas, nei Sigito Račkio, bet Makoveckis, ar kiek kitaip Simonovas, plačiau intonuodami, nebijodami pačiam tekstui kalbėti už save, visai kitaip ištransliavo šeimos prasmę žydų ir apskritai žmonijos gyvenime.
Atrodė, po V. Grigolio mirties nieks niekada negalės jo pakeisti (taip Lietuvoje ir atsitiko), bet po didelių pastangų teko priprasti prie Kniazevo ir Guskovo, ir suprasti, kad jų kelionė taip pat „pareikalavo“ aukščiausio profesionalumo. Mūsų akyse įvyksta regimos ir nujaučiamos „personifikacijos“, išreiškiant begalinę meilę kumelei (kurią atstoja horizontaliai gulinti spinta - vežimo dalis), o tiksliau, gražiai moteriai (ant spintos kabantis moters portretas)... Netikėtai šių aktorių kalbėjimo maniera perauga į sopulį, labai skausmingai primenantį Grigolio aimaną: „Galvoju apie mirtį, geresnę už gyvenimą, - abu šie dalykai vienodai kankina žmogų.“
Avneris Rozentalis bene labiausiai panašus į lietuvišką. Atrodytų, G. Girdvainio autentiškumo pakartoti neįmanoma, tačiau gyvybingiausias šios trupės aktorius Viktoras Suchorukovas savo balsiai mąstantį Avnerį pavertė nemirtinga spektaklio siela. Neįtikėtino atvirumo aktorius, lyg ant padėklo padėjęs sielą, pateikė begalę įrodymų, kodėl „pati neteisingiausia žemė - tai žmogus“. Nuo pirmų sceninių minučių pelnęs žiūrovų meilę, jiems žiūrėdamas į akis, paklausęs: „kodėl nėra vargšų paukščių?“, ar vėliau su gėlyte rankoje, nedrąsiai primindamas, kad „jau pavasaris“, jis išmintingai kalbėjosi su savimi, vien tik keldamas sau retorinius klausimus.
Bene labiausiai jaudinantis spektaklio momentas - Chloinės Genecho pasirodymas. Tai buvo mylimiausias Vytauto Šapranausko vaidmuo. Jis ketino jį suvaidinti ir Maskvoje, bet nespėjo. Jis žinojo, kad išvykus bus labai sunku sugrįžti, jis bijojo tos kelionės. Prie Viktoro Dobronravovo buvo sunkiausia priprasti. Tačiau Tuminas nujautė šio jauno aktoriaus atvirumą improvizacijoms ir pats stebėjosi, kaip aktorius lyg ta pačia lazdele „sudirigavo“ savo vaidmens partitūrai.
Šapranauskas buvo charizmatiškiausias aktorius, Dobronravovas pademonstravo kitokią vaidinamo personažo prigimtį, tačiau nustebino savo įtaiga. Jis kaip antikinis graikas, jungdamas harmoningus judesius ir įtemptas pozas, sukūrė polifonišką personažą. Kiekvienoje scenoje jis buvo toks, kokio „reikalavo“ aplinkybės. Kvailelis tapdavo filosofu ir atvirkščiai. Techniškas aktorius, linkęs į „protingas“ improvizacijas, čia pat gali sustingti į Mirono skulptūrą „Disko metikas“, čia pat demonstruoti kitokius teatrinius „triukus“ - kaip neišvengiamą gyvenimo savastį. Lengvabūdiškas, prie gyvenimo neprisirišantis žmogus, tačiau matęs ir išgyvenęs sudėtingiausias situacijas, išlindęs iš tamsos, todėl sugebantis įvertinti kiekvieną šviesos spindulėlį - toks mažo žmogaus virsmas galingu mąstytoju sukuria unikalaus žmogaus portretą. Dobronravovas tarytum įkūnijo antikinį aktorių, kurį galima pavadinti harmoningu žmogumi, kurio kūno grožis sutampa su sielos grožiu.
Spektaklį valdė visuma: tai, ką režisierius plonu minties siūlu braukė per sąmonę, o kompozitorius - smičiumi per smuiką. Scenos dulkės tapo vieškelio dulkėmis, o dideli, gremėzdiški daiktai ir rakandai priminė gyvenimo trapumą ir laikinumą. Tuminui mirtis švyti, todėl jis nesidrovi tiksliai charakterizuodamas žydų tautos savybių, iš kai ko šmaikščiai pasijuokti, o kai ką ir skausmingai priminti. Sodrus, nepakartojamas spektaklio koloritas susiformavo iš begalės komponentų, ir juos visus lydėjo gili jausmu persmelkta Latėno muzika.
Maskvietiškas spektaklis sodresnis už vilnietišką, jame vaidina net trisdešimt septyni aktoriai (nors ne visi atvažiavo į Vilnių). Tuminas neslepia savo misionieriškų tikslų - jam rūpi teatro trupė. Jam rūpi ne tik integruoti jaunus žmones į galingų aktorių ansamblį, bet apskritai juos užimti, leisti prisiliesti prie unikalios temos. Kai kuriuos vaidmenis kūrė po porą aktorių. Tuminas, kartais net, atrodytų, aukodamas „švaraus“ teatro situacijas, svarbiausią užduotį kėlė, siekdamas šiame spektaklyje į žiūrovus prabilti ne tiek personažų lūpomis, kiek patiems aktoriams leisti patirti sielos egzistavimo prasmę. Be sielos šio spektaklio suvaidinti neįmanoma. Kuriant „Nusišypsok mums, Viešpatie“ režisieriui svarbi buvo kiekvieno aktoriaus asmeninė patirtis. Kaip pasakytų Sergejus Makoveckis, „be savo skausmo šio spektaklio nesuvaidinsi“.
Vilniuje šiam spektakliui tikrai Viešpats šypsojosi, stebėdamas jo kelionę į amžinybę.
