Nuobodulys gali būti gražus, gali būti įmantrus, pretenzingas. Jis neprivalo būti nepatrauklus, - veikiau tokia būsena, kai, atrodo, viskas ranka pasiekiama, tačiau nebėra to, kas jaudintų, išjudintų sustingusią kasdienybę. Sakytume, dabar gyvename savotiško visuotinio nuobodulio būsenoje, lyg ir užsidarę kiekvienas savo mažuose burbuluose, ir klausomės, kaip eskaluojamos temos, kurios jau tiek kartų afišuotos, tad pojūčiai atbuko. Gal ir gelbsti sava rutina. Bet kas nutinka, kai ir iš jos telieka tik bergždžias buvimas?
Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scenoje statyti nepastatomą Stanisławo Ignacy'o Witkiewicziaus-Witkacy pjesę „Batsiuviai“ ėmėsi jaunosios kartos režisierius Antanas Obcarskas. Tekstą, atskleidžiantį visuomenės kritiką ir valdžios modelio apvertimą, Obcarskas perkelia į stilingą, šiuolaikiniu pasauliu alsuojančią aplinką - nuo nudailintų, auksinį jaunimą primenančių kostiumų iki nuo stalo šniaukščiamų miltuotų takelių. Nėra ko dairytis atgal, jeigu kasdienybėje ir taip pakanka problemų. Tereikia sukurti įtikimą veidrodinį paveikslą.
„Batsiuviuose“ galima kelti kelis klausimus: kas nutinka, kai batsiuviai nebesiuva batų, kaip tuomet ima atrodyti jų būtis? Ir kas nutinka, kai valdžia apsiverčia? Atliepdamas pastarąjį klausimą ir pasirinkdamas šį tekstą, režisierius tyčia ar netyčia, bet pataikė į kontekstą, tvyrojusį premjeros metu: šalies valdžia keičiasi, tad, žinoma, neapsieinama be kuriozų. Pokyčių metas - sunkus, ir jis negali įvykti ramiai. „Koks Parlamentas be muštynių?“, - taip vienoje televizijos laidoje sakė žinoma politologė. Nuobodulio šioje srityje tikrai nėra. Apsivertimas, pokytis (ar kaip kitaip tai bepavadinsi) šiuo metu vyksta ir teatre - scena išlieka, tik žiūrovas ją mato per mažą dėžutę ir kameros reguliuojamą žvilgsnį. Lyg ir galėtų būti tas pats, bet toli gražu taip nėra.
„Batsiuvius“ aktoriai gyvai vaidina tuščiaĩ NKDT Rūtos salei ir čia išsyk susiduriame su problema, kuri, panašu, buvo bendra visiems žiūrovams - tai techniniai nesklandumai. Įtraukti žiūrintįjį, kai nėra gyvos, erdvėje tvyrančios energijos, jau ir taip sudėtingas reikalas, o stringanti video transliacija pameta ne tik tekstą, bet ir veiksmą, - tad sutelkti dėmesį tampa dar sunkiau. Tokie dalykai nėra kūrybinės komandos valioje, tiesiog taip nutinka; bet kai nekokybiška transliacija tampa vienut vienintele patirtimi, toks įspūdis ir pasilieka.
Iš tiesų „Batsiuvių“ kūrėjams tenka nemenka užduotis - spektaklyje išsaugoti kuo daugiau teatro, kai jis tampa skaitmeniniu, bet nepaversti jo teatriniu filmu. Kamera juda, nes turi sekti kintantį vaizdą, aktoriai vaidina, bet pusiau kinui, pusiau teatrui, - vaidinti tarsi pilnai salei nepavyksta, nes kamera dar labiau išdidina ir taip stiprias emocijas. Mizanscenos kartais net ima priminti situacijų komedijos parodiją - visi diskutuoja susėdę ant sofos, laukia pagaliau pasirodančios trūkstamos kompanijos grandies, svaidosi nepavykusiais juokeliais ir t. t.
Iš tiesų žiūrėti spektaklį yra sunku - galima kaltinti technologijas ir kylantį disonansą, kai tai, kas turėtų būti gyva, tampa techniškai reprodukuota; galima apkaltinti ramią, kiek įnoringą, itin estetizuotą spektaklio manierą, kuri subanguoja tik jo pabaigoje, per laidotuvių ceremoniją, kai sceną padabina gausybė spalvingų gėlių. Kartkartėmis atrodo, jog galbūt toks ir yra slaptas režisieriaus sumanymas: statyti nuobodžiaujantiesiems prieš akis veidrodį, - štai šitaip atrodo jūsų buvimas.
Apie gyvenimą filosofuojantys jaunuoliai, - dykinėjantys be darbo, ieškantys bet kokio jausmo ar potyrio, vien tik stumiantys laiką, - tai ir tam tikros visuomenės grupės būsenos, ir paties veikimo paveikslas. Dirbtuvėse įstrigę Gyčio Ivanausko, Manto Bendžiaus, Deivydo Breivės, Augustės Šimulynaitės ir Sauliaus Čiučelio pristatomi personažai - tai asmenybės, nežinančios, ko nori gyvenime. Toks sėdėjimas, buvimas kartu ir tiesiog kalbėjimas jau matytas jaunosios kartos režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ (Jaunimo teatras, 2020). Abu darbus jungia sąstingis, kylantis iš priverstinio, aplinkybių nulemto nuobodulio: „Batsiuviuose“ - kai nėra darbo, nes tavo darbas nebereikalingas, tad telieka būti kartu su tokio pat likimo pakeleiviais ir gilinti būties beprasmybę milteliais, lašeliais, dūmeliais ir visa kuo, kas uždeda sąmonės filtrus. Tame statiškame, niekaip neišsijudinančiame ir vien žodžiais paremtame sceniniame buvime, atrodo, ir norėta patalpinti būtent šią būseną. Tą, kuri savitai jungia jaunosios kartos režisierių darbus - šis pasikartojimas turbūt jau gali reikšti ir kartos diagnozę.
Režisierių Obcarską norisi pavadinti mąstytoju ir estetu: vargu ar galima prikibti prie spektaklio vaizdinės dermės ar minties. Juozo Valentos kurti kostiumai charakterizuoja personažus ir neleidžia suabejoti jų tikrumu - tokius įvaizdžio derinius tikrai pamatytume prabangesnių naktinių klubų šviesoje. Laurynos Liepaitės scenografija - minimalistiška ir funkcionali, be perteklinės butaforijos, taip pat prisideda prie menamos tikrovės kūrimo. Nors visos spektaklio grandys susijungia, bet vis tiek kažkas užstringa.
Tą patį galima pasakyti kone apie kiekvieną šiuo metu transliuojamą spektaklį - įdomu, kaip jis veiktų, žiūrint teatro salėje. Regis, „Batsiuviams“ gyvas susitikimas su žiūrovais tiesiog būtinas - per tris transliacijos valandas gali užversti nešiojamojo kompiuterio ekraną, pabėgti ir galbūt nė neišbūti iki finalo, nes pasitelktos priemonės, kurios priverstų pasilikti, veikia tik per vadinamuosius energinius mainus, vadinasi, būnant salėje.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
