Leo Delibes´o baletas „Kopelija“ - ypatingas Lietuvos kultūros istorijai. Juo 1925 m. gruodžio 4 d. savo profesinę veiklą pradėjo tuomet dar menkai patyrusi Valstybės teatro baleto trupė, vadovaujama baletmeisterio Pavelo Petrovo, kuris atvyko iš Petrogrado ką tik pavadinto Leningradu... Per 85-erius Lietuvos baleto veiklos metus šis spektaklis statytas gana dažnai, laikytasi Arthuro Saint-Leono libreto, kuris šiurpų Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakojimą apie Smėlio žmogų pavertė nuotaikinga, komiška istorija su laiminga pabaiga. Po keletą metų vaidintos Petrovo „Kopelijos“ baletą iš esmės atnaujino Nikolajus Zverevas. Šis spektaklis buvo įtrauktas į Valstybės teatro baleto trupės gastroles Monte Karle ir Londone, vykusias 1935 m. Zverevo redakcija išsilaikė gana ilgai - iš pradžių Lietuvos operos ir baleto teatre, o vėliau Genovaitė Sabaliauskaitė jį pastatė su M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus moksleiviais (pagrindinius vaidmenis atliko Antanina Bezborodova, Jonas Katakinas ir Voldemaras Chlebinskas).
Beveik dvidešimt metų Lietuvos operos ir baleto teatro repertuare išsilaikė Vytauto Brazdylio „Kopelijos“ (1983) redakcija - choreografas keitė libretą, išryškindamas lėlės Kopelijos - Franco svajonių idealo - paveikslą, sukūrė originalią baleto choreografiją.
2010-aisiais, įpusėjus 85-ajam Lietuvos baleto sezonui, „Kopeliją“ pastatė Rusijos menininkai - dailininkas Michailas Šemiakinas ir choreografas Kirilas Simonovas. Šis baletmeisteris Lietuvoje žinomas nuo 2005-ųjų, kai pastatė Anatolijaus Šenderovo „Dezdemoną“ - ko gero, tai paskutinis Lietuvos kompozitoriaus sukurtas ir sceną išvydęs baletas. Choreografas, gerai pažįstantis Lietuvos baleto trupę, „Kopeliją“ sukūrė būtent jai. Pastarųjų metų baleto repertuare, kuriame dominuoja klasikinio paveldo spektaklių rekonstrukcijos (Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“ ir „Miegančioji gražuolė“, Ludwigo Minkaus „Bajaderė“, Hermanno Lovenskjoldo „Silfidė“) ar šiuolaikinių spektaklių perkėlimai iš kitų teatrų (Moriso Eifmano „Raudonoji Žizel“, „Rusiškasis Hamletas“ pagal įvairių kompozitorių muziką, Rodiono Ščedrino „Ana Karenina“, pastatyta Aleksejaus Ratmanskio), tai visiškai originalus kūrinys, kurio negalima pamatyti jokiame kitame teatre.
Naujosios „Kopelijos“ originalumą lėmė ne tik choreografo, bet ir (ko gero, pirmiausia) dailininko vaizduotė. Šemiakinas - žinomas Rusijos dailininkas, iš Sovietų Sąjungos emigravęs XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir sugrįžęs po poros dešimtmečių, ne vieną Rusijos miestą apdovanojęs patriotinio turinio, groteskiškų formų skulptūromis. Hoffmanno kūryba jam artima ne vien todėl, kad ir vieno, ir kito vaikystė (nesvarbu, kad su pusantro šimto metų tarpu) prabėgo Karaliaučiuje - jau pirmuosiuose dailininko darbuose ryškėjo ekscentriškas, keistas, vengiantis sentimentų pasaulis su ryškiais, hiperbolizuotais, bauginančiais vaizdiniais. Tai būdinga ir prieš dešimtmetį sukurtam pirmajam Simonovo ir Šemiakino spektakliui (taip pat pagal Hoffmanną) - Piotro Čaikovskio „Spragtukas“, sukėlęs šurmulį tarp Sankt Peterburgo Marijos teatro kūrėjų ir gerbėjų, buvo apdovanotas Rusijos teatralų ypač vertinama „Auksine kauke“.
Kino studijoje „Sojuzmultfilm“ Šemiakinas jau keletą metų kuria animacinį lėlių filmą „Hofmaniada“, nenuostabu, kad Delibes´o baleto libretą jis nusprendė perkurti iš esmės, atsigręždamas į Hoffmanno pasakos siužetą ir veikėjus. Iš Saint-Leono libreto pažįstamus Svanildą ir Francą spektaklyje pakeitė Klara ir Natanaelis, o Kopeliją - Olimpija, taigi Kopelija liko tik spektaklio afišoje. Kaip ir Hoffmanno „Smėlio žmogus“, Šemiakino „Kopelija“ mėgina pro psichoanalizės akinius pažvelgti į pasaulį ir į vaikystės prisiminimus. Spektaklio prasmei atskleisti svarbi mažosios Klaros figūra: prologe Smėlio žmogaus išgąsdintam Natanaeliui grąžinusi jo pamestą raudoną kamuolį, finale ji pasirodo su mirties kauke. Tokio Klaros sureikšminimo Hoffmanno pasakoje nėra, tai spektaklio kūrėjų sprendimas - arba banalus, arba neįkandamai daugiaprasmis. Spektaklyje svarbus regėjimo / neregėjimo motyvas, juo spektaklis ir pradedamas, ir baigiamas. Baleto pradžioje Natanaelį išgąsdina grėsminga neregių eisena, o finale jis pats gauna neregio lazdą. Tokius režisūrinius ir prasminius spektaklio rėmus užpildo maniakiško Natanaelio susižavėjimo lėle Olimpija istorija. Giedrą ir šventišką pirmojo veiksmo nuotaiką drumsčia groteskiškas spektaklio scenovaizdis: spalvingą miesto peizažą vainikuoja kaukolę primenantys siluetai ir bauginančios akinių girliandos. Į energingus Klaros, Natanaelio ir jų draugų šokius įsiterpia Kopelijus su Olimpija - tai tikrosios spektaklio intrigos užuomazga. Antras veiksmas vyksta Natanaelio kambaryje. Čia irgi apstu detalių, pabrėžiančių tikro ir iškreipto, sufantazuoto vaizdo kontrastą - tai ir scenografijos elementai, ir akiniai, kuriuos užsidėjęs Natanaelis mato užburiančius įvairiaspalvių šviesų srautus. Pirmajame veiksme Olimpija primena mechanišką, nuolat gendančią lėlę, rūpestingai prižiūrimą Kopelijaus, o antrajame ji virsta pavojinga gundytoja, iš kurios pinklių išsivaduoti Natanaeliui nėra jokios vilties. Pabrėžtinai išryškinamas Olimpijos seksualumas - tarp Kopelijaus biorobotų kordebaleto ji išsiskiria aistringai banguojančiais, gosliai kūniškais judesiais. Į ritmiškus šokius įpinti Mopsų ir Jaučio - kaukėtų, apvilktų kimštais kostiumais - pasirodymai, taip pat Dagių trio. Šiam divertismentui nereikia logiško paaiškinimo - tai fantasmagoriško pasaulio fragmentai, išnyrantys iš Natanaelio pasąmonės.
Trečiajame veiksme vyksta Natanaelio ir Olimpijos vestuvės, jose dalyvauja studentai ir visas batalionas lėlių, kurios išsirikiuoja ant ilgo stalo: Kopelijaus akiniais aprūpinti studentai pasineria į makabrišką šokio su lėlėmis sūkurį. Delibes´as, pamatęs šią „Kopeliją“, nebeatpažintų savo kūrinio - spektaklio autoriai sukūrė beveik naują partitūrą, panaudodami ir kitų kompozitoriaus kūrinių, daugiausia - baleto „Silvija“ epizodus. Tai suprantama - siekdami hofmaniško rezultato, jie negalėjo pasitenkinti skaidria, optimistine „Kopelijos“ muzika, ieškojo niūresnių, grėsmingesnių muzikinių akcentų. Bet spektaklio choreografija ganėtinai abstrakti, plastiniame baleto audinyje nedaug pantomimos scenų (tarp jų - Natanaelio ir Kopelijaus epizodas antrajame veiksme) - istorija pasakojama šokiu, kuris muzikalus ir dinamiškas, ypač pirmajame veiksme. Intensyvioje šokio tėkmėje organiškai skleidžiasi duetai, solo epizodai ir bendros scenos, o choreografinei formai būdinga laisvai perfrazuojama klasikinio šokio leksika su paradoksaliais akcentais, kaip antai bėgimas ristele, sukamieji galvos, kaklo, liemens, rankų, kojų judesiai. Pagrindinių herojų duetai taip pat muzikalūs, kartais - su efektingais akrobatiniais pasažais, reikalaujantys šokėjų susiklausymo, judesių darnos.
 |
| Martyno Aleksos nuotraukos |
Dirbti su choreografu, kuriančiu spektaklį pagal šokėjų individualybes ir galinčiu čia pat redaguoti, keisti, taisyti savo sprendimus, buvo naudinga visiems šokėjams - ne tik solistams, bet ir kordebaletui. Ypatinga šokio energetika patraukia keturios Klaros ir Natanaelio draugų poros - šie epizodai labiausiai išryškina pozityvios, sveikosios gyvenimo pusės optimizmą. Gana sudėtinga, sinchroniškų judesių reikalaujanti choreografija įtraukia į vidinį spektaklio veiksmą kaip ir visi kiti pirmojo paveikslo masiniai epizodai. Kopelijaus dirbtuvėje pasirodančių biorobotų automatiški šokiai reikalauja ypatingo susiklausymo, kuris kol kas ne visada pasiekiamas - norėtųsi griežtesnių, tikslesnių brėžinių, kurių fone scenos su organiška, minkšta, individualizuota plastika atrodytų kontrastingiau ir įtaigiau. Būtent tokia yra pirmojo veiksmo pabaiga - muzikai jau nutilus, uždangai beužsiskleidžiant šokėjos vis dar ritmiškai ir vienodai juda, akompanuodamos sau dusliais į grindis kaukšinčių batelių garsais.
Premjeriniuose „Kopelijos“ spektakliuose pasirodė dvi solistų sudėtys. Natanaelio vaidmenį atliko Eligijus Butkus ir Martynas Rimeikis, Olimpijos - Olga Konošenko ir Eglė Špokaitė, Klaros - Anastasija Čumakova ir Inga Cibulskytė, Kopelijaus-Smėlio žmogaus - Voldemaras Chlebinskas ir Aleksandras Molodovas. Kiekvienam iš šių artistų tai svarbus kūrybos etapas, prasmingai atskleidžiantis sukauptą patirtį ir brėžiantis būsimos kūrybinės biografijos perspektyvas. Chlebinskas, Kopelijaus vaidmenį kūręs net keturiuose pastatymuose (Sabaliauskaitės pagal Zverevą, dviejuose Brazdylio - 1980 ir 1983 metų, o dabar šiame), kaskart sulaukdavęs komplimentų dėl organiško artistiškumo, naujajame spektaklyje ypač stebina muzikalumu ir prasminių detalių gausa, kilstelinčia jo vaidmenį į metafizinį lygmenį. Eglė Špokaitė, pačioje kūrybinės karjeros pradžioje debiutavusi Svanildos vaidmeniu antrojoje Brazdylio „Kopelijoje“, šokdama Olimpijos partiją sutelkia ir išspinduliuoja unikalią artistinę energiją, kurios išlydžiai, savitai artikuliuojami šokio plastikos, prikausto ne tik Natanaelio, bet ir žiūrovų dėmesį. Konošenko, per pastaruosius keletą metų sukūrusi daug pagrindinių vaidmenų, naujausiu darbu taip pat priartėja prie įkvepiančios vaidybinės kokybės. Rimeikiui Natanaelis - bene pirmasis didelis, pagrindinis vaidmuo, tačiau šokėjas išmintingai paskirsto šokio technikos ir įtaigios, jaudinančios vaidybos išteklius. Butkui (po Džeimso „Silfidėje“) Natanaelis - logiškas meninės raidos etapas, įdomu, kad panašios dramaturginės prigimties personažams sukurti šokėjas pasitelkia skirtingas, tačiau vienodai rezultatyvias stilistines ir artistines priemones. Čumakovos Klara atitinka tą įvaizdį, kurį per keletą darbo Vilniuje metų šokėja susikūrė, o Cibulskytė šiuo vaidmeniu praplečia šokio technikos ir sklandžios, organiškos vaidybos galimybes.
Simonovo ir Šemiakino „Kopelija“ tarytum užbaigia, apibendrina pusdevinto dešimtmečio trunkantį Lietuvos baleto raidos etapą, patikrina dabartinę šios meno šakos būklę, leidžia įvertinti visos trupės technines ir artistines galimybes. Originalus spektaklio sprendimas, nors ir su tam tikrais nelygumais, Lietuvos baletui turėtų tapti nauju impulsu ieškoti savito veido, savitų temų ir savitų raiškos priemonių, kurios leistų išsiskirti iš Europos šokio kultūros suvienodėjusio peizažo.
KULTŪROS BARAI
