Paaiškėja, kad plepus, vizualiai nejaudinantis spektaklis „Lost Lost Lost“ pakeri net ne tekstu, o kalbėjimo veiksmu, išaugintu iki svarbiausios meninės priemonės.
Scenografas Marius Nekrošius sukūrė namą-labirintą, kuriame gali atsitikti bet kas. <…> Tada ima atrodyti, kad pagrindinis veikėjas čia yra likimus keičiantis namas.
Premjera „Arlekino milijonai“ – tai dar viena proga pasidžiaugti Lietuvos balete nusistovėjusia pusiausvyra tarp įvairių baleto paveldo pozicijų ir įdomių šiuolaikinės choreografijos spektaklių.
„Taisykla“ yra tirštas, greito tempo spektaklis, tarsi prisitaikantis prie vis trumpiau dėmesį išlaikančio paauglio žiūrovo. <...> Justi kūrybinės komandos pasitikėjimas paauglio intelektualumu.
„Kaktusų“ ironija po keliolikos metų nebeatrodo tokia aštri, nes jau senokai įsisąmoninome, kad meninės kūrybos vertinimai yra labai individualūs ir nepaklūsta iš anksto nusistatytiems kriterijams.
Paskutinį vakarą „Hamletas“ vėl atgaivino savojo laiko teatrinę kokybę ir vėl priminė, pasak profesorės Irenos Aleksaitės, „kad taip dar galima „gyventi“ scenoje“, o ištuštėjus scenai paliko to laiko ilgesį.
Jie žengia koja kojon ir veikia arba sinchroniškai, arba partneriauja taip, jog vieno judesys užpildo ir pratęsia kitą. Ir čia vėl galima galvoti apie meilę, tarpusavio ryšį – kad jis turi papildyti, o ne redukuoti.
Antanas Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika – scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta.
Įdomiausia spektaklyje buvo stebėti į nieko neveikimą susikoncentravusius aktorius, o bandymai ką nors įprasminti ar ryškiau charakterizuoti personažus gramzdino kūrinį į nuobodulio liūną.
