Lietuvos rusų dramos teatras apsivalė nuo pigiausių komedijų šleifo. Jo vieningas kolektyvas priima pačius sunkiausius kūrybinius iššūkius. Spektaklius stebi atidi, inteligentiška ir ne tik rusakalbė publika.
Esminis ir didžiausias Masalskio nuopelnas – kad pjesės tekstas lengvai nukeliauja iki klausytojų ir nė vienas skiemuo nenukrenta, pasak Ionesco, į kurčiųjų ausis.
Pirmoji „Dėdės Vanios” premjera pateikė dvi naujienas – vieną blogą, kitą gerą. Bloga yra ta, kad spektaklis pasirodė neparuoštas, gera – kad spektaklis yra proceso pobūdžio, ir premjeros „giljotina” jo neturėtų numarinti.
„Aš sergu. Aš paliegęs nuo galvos iki kojų”, – šiuo Voltaire´o epigrafu austrų rašytojas Thomas Bernhardas pradėjo savo pjesę „Pasaulio gerintojas”. Pjesė tarytum parašyta Valentinui Masalskiui.
Gintaro Varno ir Erico Lacascade´o premjeros: lietuvių scena jau turi savo Shakespeare´o statymo kanoną. Tokį turi ir Antonas Čechovas, savotiška etikete prilipęs ne tik prie atskirų režisierių, bet ir aktorių.
Po spektaklio atmintyje išlieka keli stiprūs, paveikūs vaizdiniai, drauge su muzika sukūrę klampią asociacijų atmosferą, privertę pajusti laiko tėkmę.
Cezaris Graužinis yra vienas iš tų režisierių, kurie štai jau keliolika metų kuria savo teatrą, bet turėdami kraitėje daugybę spektaklių tarsi nepriklauso lietuviškai scenai.
Režisieriaus Arvydo Lebeliūno galvoj gimė dviejų dalių misterija, kuria jis su kūrybine komanda Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje ir pasidalijo kovo dvidešimtosios vakarą.
Prancūzų režisierius Ericas Lacascade´as, OKT/Vilniaus miesto teatre pastatęs „Dėdę Vanią”, atvirai nemetė pirštinės mūsiškajai – E.Nekrošiaus ir R.Tumino – A.Čechovo interpretavimo tradicijai.
