Prašmatnus vaizdas ne atspindi tikrovę, o ją slepia. Paviršutiniškas žodis – ne išsako žmogų, o jį maskuoja. Pažįstama iš visuomeninės realybės? Todėl ir įdomu.
Vienišumas ir vienatvė persipina ir ima rodytis, kad spektaklio autorė vis dėlto neapsisprendė, apie kurį iš jų nori kalbėti: kviečia nebijoti nardyti vienatvės vandenyse ar perspėja apie vienišumo pavojus.
Spektaklis nieko needukuoja. „Lost Lost Lost“ pastatytas tiems, kurie žino kontekstą, arba tiems, kuriems įdomu pažinti tuos originalius Jono Meko aplinkos žmones.
Aktorės kuria nepaprastai šiltą spektaklį, subtiliai ir švelniai kalba apie šviesą. Kūrinys pozicionuoja meilę kaip svarbiausią vertybę ir vengia bet kokių konfliktų.
Spektaklyje „Fossilia“ pasitelktas įdomus istorinės žaizdos nagrinėjimo požiūris, reflektuojantis praeities likučius. Fosilijos čia – ir iškasti atsiminimai, ir tyloje užrakintų išgyvenimų pasekmės.
Šilčiausios spektaklio „Fossilia“ akimirkos – tai trumpi tėvų pokalbiai su vaikais, tačiau tai – tik pavieniai blyksniai, o vaikų pastangos užmegzti ryšį su tėvais neįtikina.
Išryškinta charakterių dinamika leido patirti klasikos universalumą. <…> Calderónas pasiūlė laimingą pabaigą, o režisierius Gediminas Rimeika ją įvertino ironiškai.
Paaiškėja, kad plepus, vizualiai nejaudinantis spektaklis „Lost Lost Lost“ pakeri net ne tekstu, o kalbėjimo veiksmu, išaugintu iki svarbiausios meninės priemonės.
Scenografas Marius Nekrošius sukūrė namą-labirintą, kuriame gali atsitikti bet kas. <…> Tada ima atrodyti, kad pagrindinis veikėjas čia yra likimus keičiantis namas.
