Nevykėliai

Ieva Tumanovičiūtė 2022-01-28 7md.lt, 2021-12-10
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“, režisierius Tomis Janežičius (Vilniaus mažasis teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“, režisierius Tomis Janežičius (Vilniaus mažasis teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lietuvos teatre Antono Čechovo pjesės dažnai sudvasinamos ir pakylėjamos, tereikia prisiminti Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektaklius. Oskaras Koršunovas taip pat rimtai žiūri į „Žuvėdros“ personažus ir jų dramas. Pats Čechovas savo pjeses „Žuvėdra“ ir „Vyšnių sodas“ pavadino komedijomis, „Tris seseris“ - drama, o „Dėdę Vanią“ - scenomis iš kaimo gyvenimo. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius „Dėdę Vanią“ traktuoja kaip komediją. Nėra čia kilnius jausmus išgyvenančių, XIX a. pabaigos drabužiais vilkinčių romantizuotų personažų, kuriuos buvo galima matyti Tado Montrimo spektaklyje Aleksandro Puškino muziejuje - Markučių dvare. Vilniaus mažojo teatro kūrinys vaizduoja provinciją ir laike įstrigusius žmones.

Scenos erdvė išmušta fanera, gilumoje matyti virtuvė su sena virykle, palei sienas sustatytos užsilikusios aktų salės kėdžių eilės, kabo storas radiatorius. Tai erdvė iki „euroremonto“, joje nuolatos kas nors tvarkoma, bet taip iki galo ir nepataisoma. Vis dar įstrigusi 10-ajame dešimtmetyje, ji susieja sovietmetį ir išsvajotus Vakarų pasaulio elementus (scenografas Branko Hojnikas).

Socialinę personažų padėtį, jų skonį ir charakterį parodo Marinos Sremac kostiumai. Odinį puspaltį ant juodo kostiumo užsimetęs Martyno Nedzinsko gydytojas Astrovas snaudžia ant raudono „Vespa“ motorolerio. Senu „Adidas“ džemperiu vilkinti auklė Marina (Vilija Ramanauskaitė) scenoje iš tiesų gamina maistą. Treningines kelnes, „AC/DC“ marškinėlius ir susagstomą megztinį dėvi Arūno Sakalausko Voinickis, o rudą švarką ir treningines kelnes - trumpaplaukė Ilonos Kvietkutės Sonia. Neskoningi, juokingų derinių, iš mados išėję veikėjų drabužiai pabrėžia jų gyvenamąją aplinką - provinciją, kaimą. O tai, statant šią pjesę, neretai niveliuojama arba stilizuojama taip, kad beveik pamirštama. Tarkim, Érico Lacascade'o „Dėdėje Vanioje“ personažai iškeliami už konkrečių laiko ir vietos aplinkybių, susitelkiant į universalius jų vidinius išgyvenimus, kurie tampa gana blankūs.

Janežičius Čechovą režisuoja brechtiškai pabrėždamas socialines aplinkybes bei atvirai ir komiškai kurdamas teatrališkumą - rodydamas, kad čia statomas spektaklis. Aktoriai laužo ketvirtąją sieną, kreipiasi tiesiai į žiūrovus, atvirai kuria savo personažus: Sakalauskas, išėjęs į sceną, pasako, kas jis yra ir ką pamėgins vaidinti. Nedzinskas sustabdo save pasakydamas pastabą: „Ne, čia Astrovą reikia suvaidinti dar girtesnį.“ Veikėjai, apie kuriuos pjesėje „už akių“ kalba kiti personažai, pasirodo scenoje: kai Sonia apibūdina Astrovą, aktorius ir personažas išklauso, reaguoja. Koršunovo „Žuvėdroje“ taip pat buvo pabrėžiamas aktoriaus ir personažo santykis, tačiau per stanislavskišką įsijautimo prizmę, o Janežičiaus spektaklyje į viską žiūrima lengviau ir žaismingiau, kaip į postmodernų teatro žaidimą: aktoriai kuria atvirą santykį su personažais, kartais išlaiko su jais atstumą ir nevengia parodyti savo požiūrio į juos, o kartu įtikinamai atskleidžia jų emocijas. Taip pat ir kiti teatrališkumo elementai paliekami atviri, parodoma, kaip kuriama iliuzija. Tomo Rinkūno darbininkas čia „kuria teatrą“: leidžia dūmus, naiviomis priemonėmis daro lietaus ir kitus efektus. Tai komiška ir kartu sentimentalu.

Spektaklis pasižymi įdomiomis ir netikėtomis detalėmis: maman (Jūratė Brogaitė) kalba su prie kaklo pridedamu elektroniniu kalbos aparatu, kuriančiu komiškai šiurpų efektą; puošti ruošiama milžiniška dirbtinė eglė, už kurios slepiasi įsibauginęs profesorius; netikrus dūmus leidžia raudona gydytojo „Vespa“; sklando tikri gaminamo maisto kvapai.

Nerangų veikėjų jausmingumą sustiprina muzika. Ilgi gydytojo ir dėdės Vanios plaukai (perukai) pabrėžia, kad jie - senieji rokeriai. Personažai turi grupę: Astrovas groja elektroniniais būgnais, Ilja Iljičius (Tomas Stirna) ir Rinkūno darbininkas gitaromis, Sonia dainuoja. Skamba senieji gerieji hitai. Veikėjai turi ir savo dainas, vadinamuosius brechtiškus zongus, - per Sinéad O'Connor dainą „Nothing Compares 2 U“ Sonia išsako jausmus Astrovui. Per grupės „The Cranberries“ dainą „Ode To My Family“ suartėja Jelena ir Sonia: vienas gražiausių spektaklio momentų, kai jos šėlsta užsilipusios ant statmenai paverstos sofos, žiba lemputės ir pučiamas dirbtinis sniegas. Visa tai daroma su ironija, lengvai pašiepiant personažus, kartu suvokiant jų jausmingumą, žmogiškumą.

Konkrečiomis aplinkybėmis Čechovas suskamba ir naujai, ir taip pat. Daugelis dalykų iš to, ką sako veikėjai, čia neatrodo tokie gilūs, prasmingi, o neretai ir apgailėtini. Spektaklio veikėjai - nevykėliai, pasiduodantys aukos vaidmeniui, ieškantys kaltų, degraduojantys. Savęs gailisi išglebęs Voinickis, o išties grubus Astrovas virsta stačiokišku kaimiečiu. Moterys tuo ir skiriasi - jos taip pat nelaimingos, bet neieško kaltų, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir mėgina išlikti orios. Kvietkutė sukuria įsimintiną Sonią. Ji žemiška, griežta, retkarčiais grubi, kartais be galo naivi ir kartu pati žmogiškiausia, šviesiausia. Ji neturi lengvumo ir žavesio, kurį atsiveža Indrės Patkauskaitės Jelena. Yra čia ir dar viena moteris - nebyli stebėtoja, Valdos Bičkutės kuriama Sonios motina. Į viską žiūrėdama su angelišku romumu ji tarsi pabrėžia, kad nėra didelio skirtumo tarp veikėjų, o jų „sėkmės“ ir „nesėkmės“ iš amžinybės perspektyvos - ne tokios ir reikšmingos.

Pagal Janežičiaus interpretaciją, akcentuojamas skirtumas tarp gyvenančiųjų paribiuose ir iš miesto atvažiavusių stilingiau, skoningiau vilkinčių profesoriaus Serebriakovo (Arvydas Dapšys) ir jo jaunos žmonos Jelenos (Patkauskaitė). Be to, požiūris į juos čia toks pat ar net geresnis nei į visus kitus, o dažnai būna atvirkščiai - jie tarsi iš anksto pasmerkiami už pasipūtimą ir neatidumą kitiems. Spektaklyje išryškinamas skirtingų sociokultūrinių aplinkų ir mentalitetų susidūrimas.

Iš miesto į provinciją atvykę profesorius ir Jelena „aktyvuoja“ čia gyvenančiųjų nelaimingumą. Iš pradžių sukeldami vilčių, kurios eilinį kartą žlunga, priverčia čia esančiuosius suvokti savo beviltišką padėtį. Jie - besikeičiančio laiko, istorinių lūžių, politinių perversmų ir socialinių aplinkybių aukos, neturinčios ateities. Neprisitaikę prie pokyčių, sąžiningai dirbę savo darbus, bet likę ariergarde - paskutinėse linijose.

Šį sezoną mūsų teatre provincija tampa aktualia tema. Ją kaip vidinį nepritapimą, svetimumą šiuolaikiniam pasauliui spektaklyje „Įstrigę“ per pagrindinius veikėjus nagrinėja Árpádas Schillingas. Janežičius pabrėžia išorines aplinkybes, galinčias sunaikinti žmogų, jo svajones. Įdomu tai, kad teatras, vėl atsigręžęs į tuos, kurie nepritampa, kuriems nesiseka, kurie neprisitaiko prie besikeičiančio laiko ir kurių gyvenimas suyra kartu su politiniais perversmais, tampa jautrus, aktualus ir daug stipriau paliečia nei šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės kritika. Nes, matyt, tarp teatro žiūrovų yra daugiau nepritapusių nei lydimų sėkmės.

7md.lt

recenzijos
  • Geriausiu atveju – beveik laimingi

    Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.

  • It pavasarinės saulės pliūpsnis

    Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.

  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.