Neveikiantis Šaukštaveidės centigrėjus

Vaiva Grainytė 2005-11-12

Šaukštaveidė - Neringa Bulotaitė

Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė, regis, vis labiau įsitvirtina kaip palanki žiūrovams reflektuoti vieta: tą liudija ne tik šių metų kaip niekad gausus kamerinių spektaklių derlius – šešios premjeros,– bet ir lankytojų gausa. Lapkričio mėnesio Mažosios salės repertuaro kontekste vos prieš pora dienų pasirodęs režisierės Marijos Misiūnaitės premjerinis spektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ tarytum pretenduoja tapti drąsia manifestacija arba, metaforiškais Lee Hallo pjesės terminais kalbant, Misiūnaitė, žinoma Vilniaus universiteto teatro vadovė ir režisierė, žiūrovus tarytum suguldo į centigrėjų – šviesos spinduliais šaudantį aparatą, nukreiptą prieš cinišką, atbukusią visuomenę, t.y. šių dienų vėžį.

Pagrindiniu iššūkiu tampa dramaturginės medžiagos pasirinkimas: garsiojo britų dramaturgo Lee Hallo pjesė „Samtukė Stainberg“, parašyta kaip autistės mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas, žvilgsnis į save, pasaulį, savo kančią, mirtį. Iššūkis todėl, kad rizikuojama nukrypti į iki koktumo graudų patosą, kuris netik nesustabdys vėžinių cinizmo ląstelių, bet paskatins aktyvų jų dauginimąsi ir plitimą.

Pats dramaturgo tekstas yra apsaugotas nuo to koktaus graudulingumo, kas liudija neabejotiną Lee Hallo meistrystę: pasirinktas devynerių metų vaiko žvilgsnis į beviltiškai niūrią situaciją praskaidrintas šviesiomis, filosofinėmis įžvalgomis („...netikiu, kad nukritau tiesiai ant galvos (...) Dievas žemyn nusileido ir palietė minkštą vietą galvoje ir padarė mane manimi“), kurios čia pat pinasi su aštraus humoro intonacijomis, kai, pavyzdžiui, sunkiai serganti Stainberg kalbėdama apie savo ligą čia pat pamini tėvo „su dideliais papais“ parsivestą paleistuvę.

Kalbant apie spektaklį, galima džiaugtis, jog tiek režisierė Marija Misiūnaitė, tiek aktorė Neringa Bulotaitė sugebėjo išvengti to ašaringo, vienapusio tragizmo. Pastarasis buvo pakeistas kita yda: Bulotaitės įkūnijama šaukštaveidė teigė viltingą ir šviesų savęs suvokimą. Tačiau tokiam teigimui pasirinkta viso spektaklio metu nesikeičianti priemonė – naiviai vaikiškas, be jokio tragedinio atspalvio intonavimo būdas – virto bespalviais monotoniškais žodžiais. Teksto įtaiga ir krūvis, kaip tie Bulotaitės Stainberg gniaužomi minkšti kamuoliukai, nuriedėjo į priešingą nuo adresato, t.y. žiūrovo, pusę, palikdami jį nuobodžiauti.

Spektaklio scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

O kad taip nuobodu nebūtų, imi prisiminti dar mokyklos laikais lankytą dramos būrelį, kur personažo tekstą lydi pažodinė iliustracija, a la metafora. Šiuo atveju –Neringos Bulotaitės mergaitė, kalbėdama apie savo šaukštą primenantį veiduką iš kišenės tuoj pat išsitraukia veidrodėlį, iš tos pačios kišenaitės paskui ištraukiamas ir šaukštas, kurį ji maigo – neva mama ją taip sūpuoja; paskui kamuoliukus gniaužo, kurie yra minkšta jos galvytė, o kai pasakodama ji nukrinta nuo kėdės, kamuoliukai su jėga trenkiami žemėn. Už aktorės nugaros transliuojama Roko Tarbildos videoprojekcija spektakliui didesnės reikšmės nesuteikia, tik įsilieja į nebylią monotoniją. Spektaklio kūrėjų įjungtas centrigrėjus neveikia.

recenzijos

Eižėjantys luobai
„Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.
Geras oras, jei nežinai ką pasakyti
Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.
Būsenų „Kartoteka“
Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.
Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje
Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.
Prapjauti tamsą
Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.
Bananai – minkščiausi vaisiai
Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.
Taisyklių rėmai
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.
Septynerius metus matuotis temperatūrą
Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.