Neveikiantis Šaukštaveidės centigrėjus

Vaiva Grainytė 2005-11-12

Šaukštaveidė - Neringa Bulotaitė

Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė, regis, vis labiau įsitvirtina kaip palanki žiūrovams reflektuoti vieta: tą liudija ne tik šių metų kaip niekad gausus kamerinių spektaklių derlius – šešios premjeros,– bet ir lankytojų gausa. Lapkričio mėnesio Mažosios salės repertuaro kontekste vos prieš pora dienų pasirodęs režisierės Marijos Misiūnaitės premjerinis spektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ tarytum pretenduoja tapti drąsia manifestacija arba, metaforiškais Lee Hallo pjesės terminais kalbant, Misiūnaitė, žinoma Vilniaus universiteto teatro vadovė ir režisierė, žiūrovus tarytum suguldo į centigrėjų – šviesos spinduliais šaudantį aparatą, nukreiptą prieš cinišką, atbukusią visuomenę, t.y. šių dienų vėžį.

Pagrindiniu iššūkiu tampa dramaturginės medžiagos pasirinkimas: garsiojo britų dramaturgo Lee Hallo pjesė „Samtukė Stainberg“, parašyta kaip autistės mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas, žvilgsnis į save, pasaulį, savo kančią, mirtį. Iššūkis todėl, kad rizikuojama nukrypti į iki koktumo graudų patosą, kuris netik nesustabdys vėžinių cinizmo ląstelių, bet paskatins aktyvų jų dauginimąsi ir plitimą.

Pats dramaturgo tekstas yra apsaugotas nuo to koktaus graudulingumo, kas liudija neabejotiną Lee Hallo meistrystę: pasirinktas devynerių metų vaiko žvilgsnis į beviltiškai niūrią situaciją praskaidrintas šviesiomis, filosofinėmis įžvalgomis („...netikiu, kad nukritau tiesiai ant galvos (...) Dievas žemyn nusileido ir palietė minkštą vietą galvoje ir padarė mane manimi“), kurios čia pat pinasi su aštraus humoro intonacijomis, kai, pavyzdžiui, sunkiai serganti Stainberg kalbėdama apie savo ligą čia pat pamini tėvo „su dideliais papais“ parsivestą paleistuvę.

Kalbant apie spektaklį, galima džiaugtis, jog tiek režisierė Marija Misiūnaitė, tiek aktorė Neringa Bulotaitė sugebėjo išvengti to ašaringo, vienapusio tragizmo. Pastarasis buvo pakeistas kita yda: Bulotaitės įkūnijama šaukštaveidė teigė viltingą ir šviesų savęs suvokimą. Tačiau tokiam teigimui pasirinkta viso spektaklio metu nesikeičianti priemonė – naiviai vaikiškas, be jokio tragedinio atspalvio intonavimo būdas – virto bespalviais monotoniškais žodžiais. Teksto įtaiga ir krūvis, kaip tie Bulotaitės Stainberg gniaužomi minkšti kamuoliukai, nuriedėjo į priešingą nuo adresato, t.y. žiūrovo, pusę, palikdami jį nuobodžiauti.

Spektaklio scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

O kad taip nuobodu nebūtų, imi prisiminti dar mokyklos laikais lankytą dramos būrelį, kur personažo tekstą lydi pažodinė iliustracija, a la metafora. Šiuo atveju –Neringos Bulotaitės mergaitė, kalbėdama apie savo šaukštą primenantį veiduką iš kišenės tuoj pat išsitraukia veidrodėlį, iš tos pačios kišenaitės paskui ištraukiamas ir šaukštas, kurį ji maigo – neva mama ją taip sūpuoja; paskui kamuoliukus gniaužo, kurie yra minkšta jos galvytė, o kai pasakodama ji nukrinta nuo kėdės, kamuoliukai su jėga trenkiami žemėn. Už aktorės nugaros transliuojama Roko Tarbildos videoprojekcija spektakliui didesnės reikšmės nesuteikia, tik įsilieja į nebylią monotoniją. Spektaklio kūrėjų įjungtas centrigrėjus neveikia.

recenzijos

Neužrūgęs pasaulis
Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.
Pagarbiai, iš tolo, iš garso
„Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.
Klounada ir Shakespeareʼas
Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.
Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui
Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.
Tarp scenos ir gyvenimo
Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.
Tylos garsai
Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.
Sodo spalvos
Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.
Vienišieji vakarai Vakaruose
Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.